Pradėjo veikti nauja ligonių kasų interneto svetainė www.ligoniukasa.lrv.lt, kurioje lankytojams pateikiama išsami informacija apie privalomąjį sveikatos draudimą ir visus su juo susijusius klausimus. Svetainė veikia portale „Mano Vyriausybė“.

Ramutė Urbonaitė: „Esu „grynakraujė“ vaistininkė, tik laikinai pasukau į aplinkkelį...“

2021-03-25

Sužinojusi, kuo dabar užsiima diplomuota vaistininkė iš Klaipėdos krašto Ramutė Urbonaitė, kuriam laikui praradau amą... Ko jau jo, bet kad tokio sunkaus darbo imtųsi farmacijos profesionalė, mažiausiai tikėtina. O ji nepabūgo jokių sunkumų! Nuo praėjusio rugsėjo vaistininkės chalatą Ramutė iškeitė į... vilkiko vairą! Ji – tolimųjų reisų vairuotoja! Tiesa, jauna mergina skuba patikslinti, kad nauja profesija – laikina. Ji tvirtina esanti „grynakraujė vaistininkė“, o į „aplinkkelį“ pasukusi tik laikinai... Po metų kitų ją – patikina – tikrai išvysime vaistinėje.

 

Miela Ramute, jūsų pasirinkimas, neabejoju, nustebins ir šio interviu skaitytojus. Bet pirmiausia susipažinkime – kur gimėte, augote, mokėtės?

Gimiau ir augau Žemaitijoje, Rietavo savivaldybei priklausančiame Girdvainių kaime. Turiu du brolius ir seserį, esu vidurinioji. Mokiausi Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijoje. Mokslai sekėsi puikiai, ypač – gamtos, biologijos, chemijos dalykai, ir gal vienuoliktoje klasėje apsisprendžiau, kad studijuosiu farmaciją. Nei šeimoje, nei giminėje medikų nebuvo, tiesa, mano pusseserė Virginija anksčiau dirbo vaistinėje (ne vaistininke – kitą darbą) ir yra papasakojusi būtent apie vaistininko darbą. Mane jis sužavėjo. Ir pirmiausia tuo, kad vaistininkas gali padėti žmogui. Be to, nuo mažens patiko bendrauti, esu labai komunikabili, o vaistininkui toks bruožas irgi labai reikalingas.

 

Studijuoti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakultete pradėjote 2012 metais. Ar didelį konkursą teko įveikti?

Taip, įstojau į universitetą 2012 metais, o baigiau 2017 metais. Tais laikais į farmaciją buvo itin dideli konkursai, įstojau į mokamą vietą. Buvau į programų sąrašą įtraukusi ir akušeriją, čia būčiau studijavusi nemokamai, vis dėlto farmacijos studijos, kad ir reikėjo mokėti, buvo patrauklesnės.

 

Ar dėl tokio pasirinkimo vėliau nesigailėjote? Kas įsiminė iš studijų laikų?

Iš pradžių universitete išties pasijutau tarsi įmesta į ugnį. Gerai, kad ir kiti vienuolika grupės draugų, atvykusių į Kauną iš visos Lietuvos, jautėsi panašiai – visi greitai susidraugavome, susigyvenome. Man mokykloje mokslai sekėsi puikiai, gaudavau labai gerus pažymius, nebuvo nė minties, kad blogiau seksis ir čia, nes buvau stropi moksleivė. Vis dėlto jau nuo pirmųjų dienų universitete supratau, kad čia bus kitaip. Turbūt visam gyvenimui įsiminė pirmasis kolokviumas, kurį, atrodo, puikiai parašiau, labai daug ruošiausi, o gavau – šešetą ar septynetą! Man tai buvo labai žemas, šoką sukėlęs įvertinimas. Tada ir supratau, kad universitete teks išmokti mokytis kitaip – daug daugiau gilintis, aiškintis, studijuoti... Įsiminė ir tai, kad buvo labai daug chemijų, ir visos jos – ne iš lengvųjų. Žodžiu, mokiausi, stengiausi, bet į pirmūnes nepretendavau. Kai kurie dalykai sekėsi geriau, kai kurie buvo sunkesni.

 

Studijas sėkmingai baigėte. Kur toliau?

Dar studijuodama įsidarbinau „Gintarinės vaistinės“ tinkle. Dirbau įvairų darbą – ir apskaitininke, ir konsultante. Mane siuntinėdavo po tinklo filialus išleisti atostogų kitus darbuotojus, todėl susipažinau ir su įvairaus darbo specifika, ir su daugelio vaistinių darbuotojais, o kai kur – ir su klientais. Todėl baigusi studijas iškart gavau darbo pasiūlymą. Žinoma, vertinau ir kitus gautus pasiūlymus, vis dėlto nutariau rinktis jau pažįstamą tinklą. Susiradau darbo vietą arčiau namų – Šventosios miestelio vaistinėje. Tuo metu kaip tik buvo pats sezono įkarštis, vasara, taigi vaistininkų labai reikėjo. Po įtempto sezono pasirinkau to paties vaistinių tinklo vaistinę Klaipėdoje, kur dirbau beveik dvejus metus, iki 2020-ųjų vasaros. Darbas sekėsi puikiai, kolektyvas buvo labai draugiškas ir malonus.

 

Ir kas gi atsitiko, kad priėmėte tokį netikėtą sprendimą – vaistininko darbo atsisakyti, o imtis merginai gal ne itin pritinkančios veiklos?

Ką čia slėpti – turbūt didžiausias skaudulys jaunam, studijas neseniai baigusiam vaistininkui yra atlyginimas. Pragyventi, žinoma, įmanoma, bet savarankišką gyvenimą pradėjusiam žmogui norisi ir buto, ir mašinos, o jei dar galvojama kurti šeimą, svajojama apie vestuvių pokylį... Nors darbu vaistinėje buvau labai patenkinta, vis sukau galvą, kaip čia prasimanius daugiau pinigų. Ir štai vieną kartą tėvai juokais pasakė – gal pabandyk tolimųjų reisų vairuotoja? Beje, ir mano tėtis Vytautas, ir mama Aldona jau penkerius metus būtent tokį darbą dirba. Išgirdusi tai, pradėjau juoktis, pagalvojau – na ir pasiūlymas... Juk čia toks neprestižinis darbas! Bet juokai juokais – laikui bėgant pajutau, kaip tokiam darbui randu vis daugiau argumentų. Galvoje ištisai sukosi viena mintis – nėra neprestižinių, blogų, baltarankiams ar juodadarbiams skirtų darbų. Kiekvienas darbas turi būti matuojamas ne prestižu, o pagal tai, kaip atliekamas – sąžiningai ir atsakingai ar atmestinai. Taigi, galima sakyti, darbą vaistinėje iškeisti į darbą vilkiko kabinoje mane paskatino aplinkybės. Pamąsčiau – esu dar jauna, kodėl nepabandžius? Juolab kad yra galimybė ne tik daugiau užsidirbti, bet ir pasitaupyti, nes nereikės leisti pinigų buto nuomai. Taigi tokį darbą pasirinkau „iš reikalo“ (juokiasi – V. G.).

 

Bet juk panorėjus tapti vilkiko vairuotoju dar reikia atitinkamų vairavimo kategorijų, papildomų kursų, o tai irgi nemažai kainuoja?

Be abejo! Greičiau apsispręsti man padėjo ir tai, kad sužinojau, jog dalyvaujantiems viename ką tik paskelbtame projekte tokie kursai yra nemokami. Ir dar – mano draugas Lukas – laivavedys, jis taip pat panoro įgyti sunkiasvorių automobilių vairuotojo kategoriją. Taigi abu ėmėme lankytis specialius kursus, abu mokėmės teorijos ir praktikos, ir abiem puikiai sekėsi. Po trijų mėnesių mūsų kišenėse jau gulėjo visos tolimųjų reisų vairuotojui reikalingos kategorijos, kartu ir baigtų kursų, suteikiančių teisę vairuoti Europos šalyse, dokumentai, taip pat – liudijimas, kad galime vežti pavojingus krovinius. Pernai rugsėjo 12 dieną išvykome į pirmąjį reisą.

 

Kur įsidarbinote, koks tas pirmasis reisas buvo?

Aš ir mano draugas įsidarbinome toje pačioje Olandijos pervežimo bendrovėje VOSAC, kaip ir mano tėvai. Jos bazė yra Olandijoje, o Lietuvoje – filialas. Tačiau visi reisai vykdomi iš Olandijos. Vykstame į įvairias Europos šalis, dažniausiai – į Skandinaviją. Pirmasis mūsų reisas kaip tik ir buvo iš Olandijos į Švediją. Kadangi važiavome ir visada važiuojame poroje su Luku, dažniausiai mūsų kelionė nuo taško A iki taško B būna be sustojimų (vienas kitą keičiame).

 

Panašu, kad tiek mamai, tiek jums lengviau tuo, kad porininkai – artimi asmenys, vyrai. Jie neabejotinai savo moteris palepina?

Ne, neleidžiama vienam iš vairuojančiųjų vairuoti ilgiau, o kitam trumpiau –  būtina kas dvi valandas keistis, viskas turi būti registruojama, prietaisų neapgausi. Bet iš tikrųjų vairuoti vilkiką nėra sudėtinga – važiuoji sau, dairaisi pro langus, stebi nuostabius kraštovaizdžius... Automobiliai nauji, su automatinėmis pavarų dėžėmis, todėl belieka tik mygtukus spaudyti ir – pirmyn. Sudėtingiau gal tik tai, kai 17 metrų ilgio priekaboje tenka padėti krovinį į reikiamą vietą ir jį pritvirtinti.

 

Na gerai, technika jums nesvetima, vairuoti patinka. Bet yra ir kita „medalio pusė“ – nakvynė kabinoje, maisto gaminimo sunkumai, o ir baimė, kad į vežamą krovinį gali pasikėsinti užpuolikai?

Kaip jau minėjau, prižiūrėti, kaip pati mašina važiuoja, ją valdyti tikrai nėra sudėtinga, juolab kad man vairuoti visada labai patiko. Na, o miegoti – taip, kartais tenka ir kabinoje. Bet ir vėl – mašina yra nauja, puikiai įrengta poilsio patalpėlė, patogus čiužinys, viskas apgalvota. Be to, mes su Luku dažnai sugrįžtame į bazę Olandijoje, kur įsikuriame viešbutyje, išsiskalbiame drabužius, patalynę, susiruošiame maistą. Mašinoje turime specialų elektrinį puodą, kurį prijungus prie akumuliatoriaus galima išsivirti ar pasitroškinti ko tik panorėsi. Taigi dėl šilto maisto problemų neturime.  

Na, o dėl galimų išpuolių galiu pasakyti tik tiek: kadangi važiuojame dviese, krovinį, kaip jau minėjau, dažnai galime nuvežti be sustojimo (vienas vairuoja, o kitas ilsisi, ir atvirkščiai). Taigi ir jokių galimybių mus užpulti. Tiesa, kartais tenka pastovėti laukiant krovinio, bet tada mašina tuščia, ką joje rasi? Kita vertus, mums nurodyta išpuolio atveju nebandyti kovoti su užpuolikais. Kitaip sakant, krovinio saugumas – ne vairuotojo atsakomybė. Štai šiuo atžvilgiu vaistininko profesija yra kur kas atsakingesnė, nes jei suteiksi neteisingą konsultaciją ir žmogui pakenksi, turėsi labai daug problemų.

 

O ką tenka pervežti?

Labai įvairūs mūsų gabenami kroviniai: ir brangūs drabužiai, ir automobilių detalės, akumuliatoriai, tirpikliai... Yra medžiagų, kurios laikomos pavojingomis, todėl jas reikia transportuoti su ypatinga atida. Prieš naujus metus teko gabenti miško eglučių krovinius, o iš keisčiausių krovinių paminėčiau... šiaudus. Vienas ūkininkas pardavė šiaudų kitos šalies ūkininkui.

 

Kokia yra jūsų darbo diena, savaitė, mėnuo?

Darbas Olandijoje (tai yra reisai iš Olandijos į kitas šalis) trunka 7 savaites. Savaitgaliais, žinoma, būna išeiginės dienos, o po to 3 savaitės poilsio. Tada grįžtame namo, į Lietuvą, ir ilsimės. Pailsėjus – arba įmonės automobilis nuveža atgal į Olandiją, arba savo automobiliu nuvykstame. Dėl to ir sakiau, kad tiek laiko praleidžiant užsienyje, nėra reikalo nuomotis butą, vadinasi, įmanoma daugiau pasitaupyti būsimo bendro gyvenimo pradžiai.

 

O dar ir nemokamos apžvalginės ekskursijos po Europą...

Taip, be abejo! Jei mūsų kelionė trunka 12 valandų, kas dvi valandas sustojame pasikeisti vietomis, pasidaryti valgyti, pailsėti. Kartais nuvykę į vietą turime daugiau laisvo laiko, todėl apsilankome aplinkiniuose miesteliuose, pasigrožime nuostabia Švedijos, Norvegijos gamta, apsiperkame vietos parduotuvėse. Važiuojant irgi galima grožėtis kraštovaizdžiais, architektūra, tiltais, keltais. Labai retai vykstame į tą pačią vietą, tuo pačiu maršrutu, todėl kaskart pamatome vis ką nors nauja, įdomaus, gražaus.  

 

Sakoma, jog tolimųjų reisų vilkikų reikia saugotis, nes dažnas juos vairuoja pusiau miegodamas ar net po bokalo alaus...

Tokie stereotipai išties dar gajūs. Galbūt tie, kurie vairuoja vieni, gali būti pavargę ar su promilėmis, tačiau vairuojant dviese visada yra galimybė pasikeisti ir pailsėti.

 

Vairuojate dar palyginti neseniai, nuo pernykščio rugsėjo, bet gal jau ir nuotykių teko patirti?

Neseniai Švedijoje, persikėlus keltu iš Danijos, mūsų vilkiką sustabdė pareigūnai ir norėjo mane išlaipinti! Jie pagalvojo, kad aš esu tik pakeleivė, o ne jokia pakaitinė vairuotoja. Tokia griežta patikra buvo vykdoma dėl to, kad tuo metu danai dėl koronaviruso buvo uždarę parduotuves, kai kurie tos šalies gyventojai, norėdami šventėms apsirūpinti dovanomis, važiuodavo į šalia esančią Švediją apsipirkti, o švedai neįsileisdavo. Valandą prastovėjome, kol įrodėme, jog abu esame vairuotojai... Beje, tą pačią dieną matėme, kaip vienas vilkiko darbuotojas norėjo į Švediją įvažiuoti su šuniuku – jo nepraleido, apsuko atgal į Daniją.

 

O dėl paties koronaviruso kokia situacija šalyse, kuriose tenka važinėti?

Visose šalyse yra laikomasi saugumo – sveikinantis nesiglėbesčiuojama, palaikomas poros metrų atstumas, atvykus į įmonę, kuriai skirtas krovinys, ne susitinkama, o skambinama, informuojama apie tai; Švedijoje visi kol kas būdavo be kaukių, tik laikydavosi saugaus atstumo, bet atvežusieji krovinį būtinai turi būti su kaukėmis; Vokietijoje ir Danijoje visi su kaukėmis, kai kurios Danijos įmonės matuoja atvykusių vairuotojų temperatūrą. Tik kai eglutes ūkininkas krovė – nei jis su kaukėmis buvo, nei jam rūpėjo, kad mes, vairuotojai, būtume su kaukėmis.

 

Įtikinote, kad šiame darbe romantikos netrūksta. Vis dėlto galima suprasti, kad tai tik laikinas jūsų atsisveikinimas su farmacija, su vaistininkyste?

Turiu galiojančią vaistininko licenciją ir, nors kartais būnu išvykusi, nuolat keliu kvalifikaciją – dalyvauju mokymuose, nuotolinėse konferencijose. Labai įdomūs pranešimai, juos skaito buvę dėstytojai – malonu pamatyti ir išgirsti... Taigi galiu tik patikinti, jog tikrai sugrįšiu į vaistinę. Beje, su draugais ar giminaičiais ir dabar juokaujame, kad einu antraeiles vaistininkės pareigas, nes dažnam iš jų, ypač dabar, kai gydytojai sunkiau prieinami, dažnai prireikia skubios medicininės konsultacijos. Tai ir kreipiasi į mane.

 

Pabandykime pafantazuoti: jei gyvenimo juostą pavyktų atsukti atgal ir vėl pradėti nuo įrašo pageidaujamos studijų programos lentelėje – ar keistųsi jūsų pasirinkimas?

Ir pati esu ne kartą apie tai pagalvojusi... Tikrai rinkčiausi tą patį, likčiau ištikima farmacijai. Esu „grynakraujė“ vaistininkė, tik trumpam iš pagrindinio kelio nusukusi į aplinkkelį...

 

Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė

Asmeninio albumo nuotraukose - Ramutė kai dar dirbo vaistinėje; Ramutė - prie vilkiko vairo; kelionėse...

 

 

Nuotraukų galerija

 

© 2006 Visos teisės saugomos.