Keliautojai Audrius ir Alma Sutkai: „Reikalingais vaistais galima apsirūpinti ir kelionėje!“

2021-11-11

Panevėžiečiai Audrius ir Alma Sutkai šiandien jaučiasi lyg kalėjime, nes užsitęsusi pandemija kuriam laikui sužlugdė jų ilgai kurtus planus šiais metais nukakti į Australiją. Kadangi Australija turistams vizų neketina išduoti iki kitų metų liepos, savo sumanymus nuotykių trokštančiai porai nori nenori tenka koreguoti. Kad jau taip, gal pakaktų apsiriboti artimesnėmis ir trumpesnėmis kelionėmis? Audrius šypteli, esą dviejų trijų savaičių kelionė jiems – jau ne kelionė... 

Žurnalistė Virginija Grigaliūnienė domisi, kaip Sutkams kilo idėja su kemperiu išmaišyti visą pasaulį ir su kokiais sveikatos sutrikimais tokiose tolimose, metus ir ilgiau trunkančiose kelionėse tekdavo susidurti, kaip sekėsi užklupusių negalavimų atsikratyti.

Mieli Audriau ir Alma, pirmiausia susipažinkime.

Audrius: Esu kilęs iš Panevėžio, čia užaugęs, baigęs mokyklą. Po to išvykau į Kauną, ten mokiausi Kauno technologijos universitete, įgijau mašinų gamybos inžinieriaus specialybę. Mano pomėgiai – automobilių sportas, visureigiai. 2007 metais automobiliais ėmiau keliauti į tolimesnius kraštus – su draugais pasiekiau Mongoliją, išvažinėjau Altajų, Sibirą, po to – Afriką, ir pajutau, kad pasigavau kelionių virusą. Šiandien jau galiu pasigirti kemperiu apsilankęs trijuose žemynuose, o ketvirtasis manęs su Alma dar laukia ateityje. Kai tik ištrūksime iš pandemijos gniaužtų... 

Alma: Aš gimusi Varėnoje, o augusi irgi Panevėžyje, pagal specialybę esu kirpėja stilistė. Kelionėmis užsikrėčiau supratusi, kaip šauniai laiką leidžia Audrius. Iš pradžių su šeima leidomės į artimesnes keliones – po kaimynines šalis, po to nepabūgome tolimesnių kraštų, ir štai jau ne vienus metus, galima sakyti, sergame lėtine kelionių liga...  

 

O ar pamenate pirmąją kelionę? Kur lankėtės?

Audrius: Mano pirmoji didžioji kelionė buvo 2007 metais du mėnesiai Mongolijoje. Ten vykau su draugų kompanija savo automobiliais – kaip išvažiavau iš namų Panevėžyje, taip per visą Rusiją, kalnuotąjį Altajų, kol pagaliau pasiekiau Mongoliją. Tuo pačiu keliu grįžau ir atgal. Tai išties nelengva kelionė, ne lėktuvu nuskristi... Kodėl mėgstame keliauti automobiliais? Aš apskritai mėgstu automobilių transportą, esu didelis automobilių sporto gerbėjas, domiuosi technika, be to, kiek daug visko galima pamatyti važiuojant automobiliu! Pajutę kelionių alkį, į kitą kelionę susiruošėme su visa šeima. Aišku, automobiliu. Pasiekėme Krymą, pervažiavome Karpatus – vaikai dar buvo visai maži, taigi mūsų bagaže teko rasti vietos ir naktipuodžiams (juokiasi – V. G. ). Po to mūsų maršrutai nusidriekė į Latviją, Estiją, Kaliningradą. Tai buvo žemyninės kelionės. 

 

Didysis jūsų kelionių projektas, kurį sėkmingai įgyvendinote – 2018 metų pabaigoje pradėtas žygis į kitą pasaulio pusrutulį. Papasakokite, kaip gimė tokia, sutikite, ekstremali idėja?

Audrius: Iš pradžių su Alma ėmėme svarstyti apie 500 pasaulio stebuklų, kuriuos norėtume aplankyti, bet viskas išsirutuliojo į 1000 pasaulio stebuklų, kurių geografija driekiasi nuo Antarktidos iki Šiaurės Amerikos. Tai išties nebuvo lengvas projektas, nes, jam ruošiantis, teko daug ko atsisakyti: pardavėme namą, turėtą verslą, mūsų namais ilgam tapo kelių kvadratinių metrų kemperis... 2018 metų lapkričio pradžioje su Alma išskridome iš Vilniaus į Pietų Ameriką, o dar po kelių dienų iš nedidelio Argentinos miestelio išplaukėme į Antarktidą. Tai buvo pirmasis iš septynių mūsų suplanuotos ilgos kelionės etapų. Po to tolimąjį žemyną pasiekė ir mūsų kemperis, kuriuo keliavome po Pietų ir Šiaurės Amerikas. Šią kelionę baigėme 2020-ųjų išvakarėse, Čikagoje. Ten įkrovėme savo kemperį į konteinerį, kad parplukdytų į Lietuvą. 2020 metų vasario pabaigoje buvome suplanavę tęsti šią kelionę, pasukant Australijos link, ketinome ten užsibūti ilgiau nei pusę metų, deja, kaip jau minėjau, visas kortas sumaišė pandemija. Taigi iš keturiolikos etapų sudarytas mūsų didysis projektas „1000 pasaulio stebuklų“ dar nebaigtas, nors, teisybė, daug informacijos žiūrovai jau pamatė per Lietuvos televiziją rodomose laidose „1000 pasaulio stebuklų“. Be abejo, kai tik leis galimybės, projektą tęsime. Mūsų planas – sukarti maždaug 280 tūkstančių kilometrų ilgio maršrutą, aplankyti 150 pasaulio šalių. Tai išties pats grandioziškiausias mūsų projektas, jį kūrėme apie penkerius metus – susidarėme kelionės planą, maršrutus, nusipirkome du visureigius, juos pritaikėme kelionei – vieną sau, kitą – kad galėtume nuomoti (per visą ilgą kelionę nuomojamu antruoju automobiliu keliavo egzotiškų kelionių išalkę draugai ir pažįstami, kurie kiekviename etape keisdavosi – V. G.). 

 

Su malonumu žiūrėjome per televiziją ir klausėmės jūsų ir jūsų bendrakeleivių įspūdžių. Susidaro įspūdis, kad bent jau judu su Alma kelionėse esate praleidę daugiau laiko nei namuose? 

Audrius: Na ne, visas mūsų keliones sudėjus į krūvą, susidarytų kokie 3 metai, o mums gi jau per trisdešimt, vaikai jau dideli (juokiasi – V. G.).  

 

Audrius – suprantama, automobilių, nuotykių, ekstrymo mėgėjas. O jūsų, Alma, gležnos moters, tokios ilgos ir ekstremalios kelionės neišvargino? Juk norisi ir atsipalaidavimo, ir išsiilgto mėgstamo patiekalo, o šaltą žiemos vakarą – karštos vonios...

Alma: Negaliu sutikti, kad kelionėje man buvo sunku – dušą turėjome, virtuvėlę turėjome... Aišku, būdavo dienų, kai tasai ilgas keliavimas įgrisdavo, kai prastai išsimiegodavau, bet juk taip gali nutikti ir namuose. Pavargę ir iš darbo sugrįžtame... O šis mūsų projektas buvo tam tikra prasme mūsų darbas. Mūsų įprastas gyvenimas. Norėčiau pabrėžti, kad ilgos kelionės metu teko patirti nepaprastai gražių akimirkų, kiekvienas aplankytas objektas duoda daug peno akims ir sielai, pamatai naujus kraštus, susipažįsti su žmonėmis, vietos kultūra, todėl apie jokius vargus ar nepatogumus nėra kada galvoti... 

 

Bet kuri kelionė neatsiejama nuo rizikų keliautojo sveikatai. Kokių problemų pasitaikė keliaujant po įvairiausius kraštus, „ant ratų“ palydint vasarą, sutinkant rudenį, žiemą... 

Audrius: Kai dar prieš šį projektą keliavome po Afriką, susidūrėme su turbūt visiems žinomomis „afrikinėmis“ sveikatos problemomis, kai nesupranti kuo sergi, tik jauti, kaip bėga per kojas tris savaites, kad ir ką darytum, kokių vaistų vartotum (kvatoja – V. G.). Tuo laikotarpiu išties turi svajonę greičiau sugrįžti į Lietuvą ir pasirodyti daktarams. Taigi iš Afrikos turbūt kiekvienąsyk grįždavau palaidais viduriais. O tūkstančio pasaulio stebuklų projekte rimtesnių sveikatos problemų, laimė, pavyko išvengti. Tai kažkoks virusiukas pristojo, tai netyčia įsipjovei į pirštą, tai perdegei saulėje ar išsivystė alergija nuo neaiškaus vabzdžio įkandimo... Tokių mažareikšmių sveikatos problemų pasitaikydavo nuolat, nekreipėme į jas dėmesio. Gal sunkiau buvo atsidūrus Peru, kai sužinojome, kad tose vietovėse suaktyvėjęs kažkoks lašeliniu būdu per orą plintantis virusas, neaišku nei nuo ko, nei kas užsikrečia, žmonės gausiai serga, tai ir mums atėjo tas metas... Kokias tris dienas laikėsi aukšta temperatūra, dar ir suviduriavome, tai tiesiog teko stabdyti kelionę ir laukti, kol pasveiksime. Bėda, kad abu kartu nesirgome – iš pradžių vienam buvo prastai, po kelių dienų, kai pirmasis pasveiko – antram pakilo temperatūra ir kaip reikiant susuko vidurius... Kaip tik tuo metu Peru vyko Dakaro ralio vienas iš etapų, ten ir mes apsilankėme, susitikome su lietuvių komanda, kurios nariai vos atskridę irgi pasigavo tą virusą, bet jie papuolė į ligoninę, gavo reikiamų vaistų ir kitą dieną jau buvo sveiki, startavo... Mums ligoninės neprireikė – organizmai patys su virusu susidorojo.

 

Bet argi nebuvo baisu toli nuo namų pajausti stiprius nežinomos ligos simptomus? Juk neaišku, kas bus rytoj, poryt! O ir vietine medicina turbūt nelabai galima pasitikėti?

Audrius: Mes nesijautėme esantys toli nuo namų – mūsų namas buvo visada šalia (juokiasi – V. G.). Tai ir sirgdavome ramiai – atgulę namuose... Ir toli bėgiot nereikėdavo – krūmai šalia...

 

Plačiau skaitykite žurnale FARMACIJA IR LAIKAS, 2021 m. nr. 5

Nuotraukos - iš asmeninio albumo

Nuotraukų galerija

 

© 2006 Visos teisės saugomos.