Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, susirgimų lytiškai plintančiomis infekcijomis (LPI) pernai Lietuvoje užregistruota mažiau, lyginant su užpernai: atitinkamai 459 ir 625 atvejai. 2018 m. didžiausias sergamumas sifiliu ir chlamidioze nustatytas Vilniaus ir Kauno, o sergamumas gonorėja – Tauragės, Telšių ir Kauno apskrityse.

Farmakognozijos studijos: ką turime žinoti apie gudobelių, sukatžolių ir valerijonų ekstraktą ir tinktūras

2019-06-18

Vaistiniai augalai klinikinėje praktikoje vartojami jau šimtus metų, bet dažnai jų teigiamas poveikis nepelnytai pamirštamas, nepaisant pakankamo mokslinio pagrindimo, įrodančio jų efektyvumą. Juk būtent vaistažolių veikliosios medžiagos įkvėpė kai kurių iki šiol sėkmingai vartojamų vaistinių preparatų atsiradimą. Antai, dar 1820 m. iš chininmedžio išskirtas chininas šiandien yra pagrindinis vaistas maliarijai gydyti, acetilsalicilo rūgštis yra išskirta iš gluosnio žievės, o širdį veikiantis glikozidas digoksinas 1930 metais – iš augalo rusmenės. Skaičiuojama, kad kas ketvirto vaistinio preparato pirminė substancija yra augalai, o dar daugiau jų pagal natūralius prototipus gaminama sintetiniu būdu.

Vaistažolių pagrindu pagaminti vaistiniai preparatai pasižymi unikaliu kompleksiniu poveikiu žmogaus sveikatai, neretai koduotu keliasdešimties aktyviųjų medžiagų sąveikos. Tik natūralūs fitoterapiniai preparatai per kelis šimtus metų evoliucionavo į atrinktas tinkamiausias vaistažolių kombinacijas įvairiems žmonių negalavimams gydyti. Vieni jų – gudobelių, sukatžolių ir valerijonų ekstraktai – klinikinėje praktikoje pacientams išlieka kaip pirmo pasirinkimo priemonė, pajutus įvairius širdies negalavimus: širdies permušimus, sunkumą krūtinės ląstoje, atsiradus nerimui ir baimei. Lietuvoje šių preparatų forma yra ypatingai populiari tarp pacientų, todėl gydytojo bei vaistininko žinios apie juos įgyja kritinę reikšmę.  

1 lentelė (žr. apačioje)

Gudobelė

Gudobelė (Crataegus oxyacantha) tradicinėje medicinoje jau kelis šimtus metų naudojama siekiant sumažinti nerviniu pagrindu kylančius širdies veiklos sutrikimus. Pagrindinės biologiškai aktyvios medžiagos, kaupiamos gudobelių vaisiuose, yra flavonoidai ir jų glikozidai, fenolinės rūgštys, polifenoliai, triterpeniniai saponinai, aminai, terpenoidai, riebalų rūgštys, raugai ir jų junginiai, pasižymintys stipriomis antioksidacinėmis savybėmis bei teigiamu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai. Spėjama, kad gudobelių preparatai pasižymi teigiamu poveikiu miokardui, didindami širdies raumens atsparumą deguonies stygiui, gerindami jo kontrakciją, širdies vainikinę kraujotaką bei teigiamai atpalaiduojamai veikdami periferines kraujagysles (Bernatonienė ir bendr., 2003). Ekspertai sutinka, kad gudobelės ekstraktas galėtų būti naudojamas kaip pirmo pasirinkimo priemonė pacientams, patiriantiems nemalonius jutimus ar kitaip vadinamus funkcinius sutrikimus: širdies plakimą, dusulį, greitą nuovargį, sunkumą ir diskomfortą krūtinės ląstoje, nerimą ir baimę (Wang ir bendr., 2013).

Klinikinių tyrimų su lėtiniu širdies nepakankamumu metaanalizė parodė, kad gudobelės ekstraktas, derinamas su standartiniu gydymu, pasižymi keliais teigiamai širdies ir kraujagyslių sistemą veikiančiais efektais – didėja ištvermė fizinio krūvio metu, sumažėja nemalonūs pojūčiai kaip oro trūkumas, nuovargis, gali padidėti kairiojo skilvelio susitraukimo jėga ir išstumiamo kraujo tūris (Pittler ir bendr., 2003). Randomizuotas, placebo kontroliuotas klinikinis tyrimas, atliktas su daugiau nei 2500 pacientų, sergančių širdies nepakankamumu, atskleidė, kad gudobelės ekstraktas beveik 40 % sumažino staigios kardialinės mirties atvejus, palyginti su placebo vartojusiais sergančiaisiais (Holubarsch ir bendr., 2008).  

Gudobelę sudaro dešimtys aktyviųjų junginių, kurių poveikis širdies veiklai ir veikimo principas įrodytas moksliniais tyrimais. Gudobelių sudėtyje esantys flavonoidai veikia kaip natūralūs AKFI (angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai), slopinantys arterinės hipertenzijos ir širdies nepakankamumo patogenetines grandis. Gudobelę sudarančios aktyviosios medžiagos sukelia vazodilataciją, todėl pasižymi kraujo spaudimą mažinančiu poveikiu. Sudėtyje esantys flavonoidai, antioksidacinėmis savybėmis pasižymintys junginiai, gali padėti apsaugoti nuo širdies ir kraujagyslių ligų vystymosi. Įrodyta, kad gudobelės tinktūra apsaugo nuo lipidų peroksidacijos, aktyvina fermentus, atsakingus už antioksidantų veiklą miokarde, ir padidina deguonies pasisavinimą. Tyrime su žiurkėmis, kurioms buvo imituojamas išemijos/reperfuzijos sukeltas miokardo pažeidimas, stebėta, kad etanolinio gudobelės ekstrakto vartojimas daugiau nei du kartus sumažino infarkto pažeistą miokardo zoną. Nustatyta, kad reperfuzijos metu širdies raumens ląstelės pradeda žūti dėl susidariusių didelių kiekių aktyviųjų deguonies formų, kurios hiperoksiduoja ląsteles. Gudobelės ekstraktas dėl stipraus antioksidacinio poveikio sugaudo šiuos laisvuosius radikalus taip sumažindamas kardiomiocitų žūtį (Swaminathan ir bendr., 2010). Nemažai vaistažolių, tarp jų ir gudobelės vaisiai, sumažina MTL-C oksidaciją (Wang ir benrd., 2013), o sudėtyje esančios medžiagos teigiamai veikia kraujagyslės sienelės vidinio sluoksnio uždegimą – vieną pagrindinių širdies ir kraujagyslių ligų priežasčių. Svarbu ir tai, kad gudobelės ekstraktas pasižymi antitrombiniu efektu – slopina trombocitų agregaciją (Shatoor ir bendr., 2010). Vis dėlto dėl tokio antiagregacinio gudobelės poveikio šiuos preparatus reikėtų atsargiai derinti su antikoaguliantais.

Gudobelės ekstraktą galima vartoti ilgą laiką nestebint jokio nepageidaujamo poveikio. Vieno tyrimo metu pacientai, sergantys širdies nepakankamumu, 16 savaičių buvo gydomi dvigubai didesne nei rekomenduojama gudobelės ekstrakto koncentracija ir viso gydymo metu nebuvo pastebėta jokių šalutinių reiškinių. Vis dėlto, nors gudobelės ekstraktas yra saugus, pacientai, turintys organinę širdies patologiją, neturėtų užsiimti savigyda, tokius pacientus turėtų gydyti ir stebėti gydytojai.

Eksperimentų su bandomaisiais gyvūnais metu nustatyta, kad gudobelė galbūt sąveikauja su antikoaguliantais, kraujospūdį mažinančiais vaistais ir širdį veikiančiais glikozidais (Pittler ir bendr., 2003).

Nemažai tyrimų lygina gudobelės vandeninių ir etanolinių tirpalų sudėtį ir efektyvumą. Įrodyta, kad etanoliniame gudobelės vaisių ekstrakte yra 3 kartus daugiau aktyviu kardioprotekciniu poveikiu pasižyminčių fenolinių junginių nei vandeniniame tirpale (1 lentelė). Etanolio tinktūros pasižymi daugiau nei 2 kartus stipresniu antioksidaciniu poveikiu nei vandeniniai tirpalai, todėl etanoliniai tirpalai žymiai efektyviau neutralizuoja susidarančius laisvuosius radikalus. Įdomu ir tai, kad iš gudobelės ekstrakto išgryninus atskirus junginius jie pasižymi silpnesniu laisvuosius radikalus neutralizuojančiu poveikiu nei natūrali, visų komponentų, randamų gudobelės etanolinėje tinktūroje, kombinacija (Bernatonienė ir bendr., 2008; Keser ir bendr., 2012).

Sukatžolė

Paprastoji sukatžolė (Leonurus cardiaca) yra daugiametis žolinis augalas iš notrelinių šeimos, kuriai priklauso ir šalavijas, mėta, melisa, čiobrelis bei daug kitų prieskoninių ir vaistinių žolelių. Sukatžolės, kaip ir kitų notrelinių šeimos augalų, sudėtyje yra įvairių kvapių ir žmogui naudingomis savybėmis pasižyminčių fitojunginių – fenolių, flavanoidų, alkaloidų, eterinių aliejų, terpenų, taninų, sterolių, chlorofilų (Liu ir bendr., 2012; Kosman ir bendr., 2002). Sukatžolė yra viena svarbiausių vaistažolių, pasižyminčių širdies veiklą gerinančiomis savybėmis. Sukatžolių preparatai pasižymi nervų sistemą raminančiu poveikiu: net 2–3 kartus stipriau nei valerijonas atpalaiduoja ir mažina įtampą, slopina nervinės kilmės širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimus – turi teigiamą poveikį kraujospūdžio mažinimui, širdies permušimams, tikėtina, plečia širdies vainikines arterijas, todėl širdis geriau aprūpinama deguonimi (Wojtyniak ir bendr., 2013). Farmakologinės studijos parodė sukatžolės antibakterinį, antioksidacinį, uždegimą malšinantį, analgetinį poveikį (Wojtyniak ir bendr., 2013). Tyrimais su žiurkėmis įrodyta, kad sukatžolės sudėtyje esantis alkaloidas leonurinas tausoja širdies raumenį esant išemijos sukeltai pažaidai, mažindamas miokardo ląstelių negrįžtamus pokyčius ir žūtį (Liu ir bendr., 2010). Dar prieš 70 metų atliktas tyrimas su pacientais, kenčiančiais nuo nervinio pagrindo širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų, parodė, kad po 3–4 dienų sukatžolės ekstrakto vartojimo sumažėja širdies susitraukimų dažnis, širdies permušimai, sunkumo jausmas krūtinės srityje. Pacientams su padidėjusiu kraujospūdžiu po kurio laiko stebėtas AKS, galvos skausmo ir svaigimo sumažėjimas (Shikov ir bendr., 2011). Sukatžolę galima rasti skystose tinktūrose ir ekstraktuose, sausuose ekstraktuose tablečių pavidalu, kompleksinėse, iš kelių junginių sudarytose tinktūrose. Vieni iš terpenų, iridoidai, išskiriami kaip vieni stipriausių, kardioprotekciniu poveikiu pasižyminčių sukatžolės komponentų. Tyrimai rodo, kad vanduo negali ištraukti šių komponentų iš sukatžolių, efektyviausiai tą padaro etanolis – alkoholiniuose ekstraktuose randama net 60 % daugiau sukatžolės aktyviųjų medžiagų nei vandeniniuose tirpaluose (Kosman ir bendr., 2002).

Valerijonas

Valerijonas (Valeriana officinalis) kaip vaistažolė yra vartojamas jau nuo antikos laikų. Vaistams gaminti naudojami valerijono šakniastiebiai su šaknimis. Valerijono šaknies ekstraktas pasižymi raminamu ir nervinę įtampą mažinančiu poveikiu, nors už tai atsakingi molekuliniai mechanizmai iki galo vis dar neaiškūs. Valerijono ekstraktuose randama įvairių junginių – alkaloidų, flavonoidų terpenų, iridoidų, eterinių aliejų, iš kurių svarbiausias – valereno rūgštis. Viena iš valerijono aktyviųjų komponenčių – gama aminobutirinė rūgštis (GABA) – jungiasi prie nervinių ląstelių ir slopina jų aktyvumą. Eksperimentu su bandomaisiais gyvūnais parodyta, kad ekstrakte esanti valereno rūgštis apsaugo GABA nuo degradacijos ir moduliuoja pačius GABA receptorius. Pelėms, kurioms genetinės modifikacijos būdu buvo pakeisti GABA receptoriai, nepasireiškė valerijono raminamas poveikis (Benke ir bendr., 2009). GABA receptoriai atsakingi už miego ir budrumo ciklą, nuotaiką, emocijas, todėl taip iš dalies gali būti paaiškinamas valerijono nervų sistemą raminantis poveikis. Mokslininkams kyla dvejonių, ar valerijono ekstrakte esantis GABA junginys gali lengvai difunduoti per kraujo-smegenų barjerą. Kadangi etanolis lengvai pereina kraujo-smegenų barjerą, valerijono tinktūros, paruoštos alkoholio pagrindu, leidžia efektyviau pristatyti GABA į galvos smegenis, taip pasiekiant jo raminamą poveikį. Klinikiniai tyrimai rodo, kad valerijono ekstraktas indukuoja greitesnį užmigimą, pailgina kokybiško miego trukmę (Houghton, 1999). Tyrimas, atliktas su dėmesio sutrikimą turinčiais vaikais, parodė, kad valerijono ekstraktas sumažino negebėjimą susikaupti nuo 75 % iki 14 %, o hiperaktyvumą – nuo 61 % iki 13 % (Gromball ir bendr., 2014). Dėl nervų sistemą raminančio poveikio valerijono šaknies ekstraktas teigiamai veikia ir širdies darbą. Parodyta, kad valerijonas slopina simpatinės nervų sistemos veiklą, taip netiesiogiai veikdamas širdies ir kraujagyslių sistemą, sukeldamas kraujagyslių relaksaciją ir kraujospūdžio sumažėjimą (Yadegari ir bendr., 2015). Valerijonas dažnai derinamas su kitomis vaistažolėmis. Natūropatai siūlo vartoti valerijono ekstraktą kartu su gudobelės ekstraktu, norint pagerinti širdies darbą, palengvinti širdies negalavimo simptomus. Kad būtų pasiektas apčiuopiamas klinikinis poveikis, valerijono ekstraktas turėtų būti vartojamas bent dvi savaites. Valerijono, kaip ir gudobelės bei sukatžolės ekstraktai, paruošti alkoholio pagrindu, turi daugiau veikliųjų medžiagų nei vandeniniai tirpalai (2 pav.). Valerijonas turi daug valepotriatų, kurie pasižymi stipriu raminamu poveikiu, nesukeldami mieguistumo, bet yra netirpūs vandenyje (Houghton, 1999). Daugiausia jų išsiskiria naudojant tik 70 % ar didesnio stiprumo etanolį (Ros, 1997).

1 pav. (žr. apačioje)

Vaistažolių sąveika

Jau šimtmečius tradicinėje medicinoje yra naudojami kompleksiniai augalinių ekstraktų preparatai, siekiant sinerginio poveikio (Smith-Schalkwijk, 1999). Net remiantis holistinės medicinos principais, vaistažolės veikia geriau deriniuose nei vartojamos atskirai. Natūropatai jau seniai pabrėžia vaistažolių sinergiją – kombinuotą sąveiką tarp skirtingų vienos vaistažolės komponentų ir tarp skirtingų žolinių preparatų, taip padidinant jų terapinį efektyvumą. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad išgryninti atskiri vaistažolių komponentai neveikia taip gerai, kaip natūralus ekstraktas (Bernatonienė ir bendr., 2008).

Gudobelės, sukatžolės ir valerijono derinys širdžiai puikiai žinomas vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojams. Gudobelės mažina įtampą, pasižymi teigiamu poveikiu kraujo spaudimui, širdies aritmijoms, lengvina galvos svaigimo ir dusulio epizodus. Gudobelės taip pat teigiamai veikia cholesterolio apykaitą (Tassell ir bendr., 2010).

 Sukatžolės reguliuoja širdies veiklą, lėtina širdies ritmą ir stiprina jos susitraukimus (Ritter ir bendr., 2010). Valerijono šaknyse esančios veikliosios medžiagos ramina nervų sistemą, gerina širdies kraujotaką, mažina diskomfortą širdies plote (Chen ir bendr., 2015). Šių trijų augalų mišinys gali būti ypač veiksminga priemonė širdies ir kraujagyslių ligomis sergančių pacientų simptomams koreguoti (Tachjian ir bendr., 2010). Tai galėtume paaiškinti sąveika, padidėjusiu pasisavinimu, suminiu efektu ar tiesiog didesniu kiekiu aktyviųjų komponentų viename preparate (Williamson, 2001). Sinergija pasireiškia dviem skirtingais būdais – farmakodinamine ir farmakokinetine sąveika. Farmakodinaminė sinergija nurodo, kad dvi veikliosios medžiagos (skirtingi vaistai ar vaistažolės) veikia tą patį ar panašų receptorių ir turi vienodą fiziologinį poveikį. Farmakokinetinė sinergija pasireiškia pagerėjusiu aktyviųjų medžiagų pasisavinimu, pasiskirstymu, biotransformacija ar pašalinimu iš organizmo. Pavyzdžiui, kai kurie žoliniai preparatai gali pagerinti vienas kito pasisavinimą ar dėl, pavyzdžiui, stiprių antioksidacinių savybių apsaugoti vienas kitą nuo degradacijos (Spinella, 2002). Flavonoidai, randami daugelyje fitopreparatų ir kurių ypač gausu gudobelėse, pasižymi ir fermentų inhibicija, todėl veikia sinergiškai su kai kuriais kitais biologiniais junginiais ir didina jų aktyvumą (Williamson, 2001). Fitoterapeutai pabrėžia, kad, gydant širdies ir kraujagyslių ligas, gudobelės ekstraktas sinergiškai veikia su sukatžole (Vertolli, 2008), mažindamas širdies aritmijų dažnį, o prie šių vaistažolių pridėtas valerijonas didina atsparumą širdies ligas provokuojančiam stresui ir hipertenzijai (Whelan, 1999).

Etanolis kaip tirpiklis

Augaliniams ekstraktams gauti ir augalų veikliosioms medžiagoms išskirti gali būti naudojami skirtingi tirpikliai. Populiariausiais tirpikliais išlieka vanduo ir etilo alkoholis. Vanduo naudojamas užpilų, nuovirų ir arbatų atveju, tačiau tokiuose tirpaluose vaistažolių aktyviųjų medžiagų spektras yra žymiai mažesnis, o jų galiojimo laikas trumpesnis, todėl į vandeninius vaistažolių tirpalus pridedama sintetinių konservantų, tokių kaip natrio benzoatas ir kalio sorbatas. Augaliniai ekstraktai, kuriems naudojamas ne vanduo, vadinami tinktūromis. Dažniausiai tinktūros yra gaminamos etanolio pagrindu, nes alkoholis yra išskirtinis tirpiklis, kitaip – ekstrahentas, iš vaistažolių ne tik ištraukiantis kelis kartus daugiau veikliųjų medžiagų nei vandeniniai tirpalai, bet ir veikiantis kaip natūralus konservantas, o dėl gero tirpiklio savybių pagerinantis ir vaistinių medžiagų patekimą į kraujotaką. Tyrimai rodo, kad aktyviųjų vaistažolių medžiagų pasisavinimas skrandyje ir žarnyne padidėja, jei kartu yra suvartojamas ir tam tikras alkoholio kiekis – beveik 8 kartus daugiau medžiagų pasisavinama, jei tirpale yra bent 20 % etanolio (3 pav.) (Fagerberg ir bendr., 2015). Jei etanoliniai tirpalai išgeriami sumaišyti su vandeniu, etanolis visiškai pasišalina iš skrandžio per 30 minučių ir pusė išgertos dozės per pirmas 5 minutes patenka į žarnyną, kur vyksta pagrindinis medžiagų pasisavinimas (Fagerberg ir bendr., 2015).

2 pav. (žr. apačioje)

Etanolis yra skvarbi molekulė, lengvai pereinanti pro ląstelių membranas, kur nesunkiai gali ištraukti augalų viduje esančias veikliąsias medžiagas. Alkoholis iš vaistažolių ištraukia lipidus, vaškus, alkaloidus, glikozidus, eterinius aliejus, kai kuriuos taninus, cukrus, vitaminus. Vanduo tokiomis savybėmis nepasižymi, todėl augalinių ekstraktų tirpalai, paruošti vandens pagrindu, neturi tiek žmogaus sveikatai svarbių veikliųjų medžiagų. Tinktūrose žolelės ilgą laiką laikomos tirpiklyje, taip leidžiant veikliesiems elementams pereiti į tirpalą. Gaminant tinktūras gali būti naudojami ir tokie tirpikliai kaip actas, glicerolis (dar vadinamas glicerinu), eteris, propilenglikolis, tačiau tokios tinktūros retai tinkamos vidiniam vartojimui. Etanolis yra puikus tirpiklis, nes ištirpina tiek rūgštines, tiek šarmines augaluose esančias medžiagas. Jis taip pat veikia kaip natūralus konservantas, ilgą laiką apsaugantis tinktūras tiek nuo sugedimo, tiek nuo pačių aktyviųjų medžiagų ekstraktuose degradacijos. Nors dideli etanolio kiekiai yra toksiški, tinktūrose naudojami kiekiai yra tokie nedideli, kad nesukelia jokio pašalinio poveikio – vienoje dozėje, kuri dažniausiai būna 20 lašų, alkoholio yra tiek, kad atitinka 6,72 ml alaus ir 2,8 ml vyno.

Atsakingas vartojimas

Nors vaistažolių preparatai laikomi kaip saugūs vartojimui produktai, reikia atsiminti, kad jie gali sustiprinti širdies ir kraujagyslių vaistų poveikį ir negali būti vartojami kartu su širdį veikiančiais glikozidais – didžiosios rusmenės bei pakalnučių ekstraktais. Natūraliosios medicinos šalininkų nuomone, geriausių rezultatų galima pasiekti vartojant vaistažolių preparatus bent 3 mėnesius. Vaistažolių ekstraktai ir tinktūros, kaip ir visi kiti vaistiniai preparatai, gali sukelti šalutinį poveikį, nors jis pasireiškia retai. Dažniausiai pasireiškiantys nepageidaujami reiškiniai yra įvairios odos reakcijos: paraudimas, niežulys, įvairūs bėrimai, dilgėlinė.

Nėščiosioms ir krūtimi maitinančioms moterims šių preparatų vartoti nerekomenduojama. Vartojant tinktūrą dideliais kiekiais, ne pagal rekomendacijas, galimas apsinuodijimas.

Vaistažolių ekstraktai ir tinktūros, kaip ir visi kiti vaistiniai preparatai, gali sukelti šalutinį poveikį, nors jis pasireiškia retai. Dažniausiai pasireiškiantys nepageidaujami reiškiniai yra įvairios odos reakcijos: paraudimas, niežulys, įvairūs bėrimai, dilgėlinė. Nėščiosioms ir krūtimi maitinančioms moterims šių preparatų vartoti nerekomenduojama.

 

Komentaras

Dr. M. Kovaitė

VU ligoninė Santariškių klinikos,

Kardiologijos ir angiologijos centras

Medicinoje vaistiniai augalai vartojami jau šimtus metų. Prieš kelis šimtmečius augaliniai vaistiniai preparatai buvo pagrindinės priemonės, naudojamos ūminėms ir lėtinėms ligoms gydyti. Pavyzdžiui, nuo seno yra žinoma, kad digitaliu, randamu rusmenės lapuose, buvo gydomas širdies nepakankamumas. Atsiradus cheminiams vaistams, augalinius preparatus imta skirti žymiai rečiau, tačiau jie vis dar yra naudingi ir pritaikomi gydymo praktikoje.

Daugeliui vyresnio amžiaus pacientų ne tik žinomas, bet ir dažnai vartojamas tradicinis augalinis vaistinis preparatas yra iš valerijonų tinktūros, sukatžolių tinktūros ir gudobelių vaisių skystojo ekstrakto. Tai natūralių fitoterapinių preparatų – vaistažolių derinys, per kelis šimtus metų sugulęs į atrinktą kombinaciją, reikalingą įvairiems su širdies ir kraujagyslių sistema susijusiems simptomams gydyti. Kiekviena veiklioji medžiaga ir savarankiškai atlieka tam tikras funkcijas, susijusias su širdies ir kraujagyslių sistema.

Remiantis mokslinių tyrimų išvadomis, gudobelė didina širdies raumens atsparumą deguonies stygiui, gerina širdies raumens susitraukimą ir plečia kraujagysles, taip pat ir širdies vainikines kraujagysles. Todėl galėtų būti papildoma priemonė vainikinių arterijų liga sergantiems pacientams. Ji taip pat galėtų tikti ir pacientams, jaučiantiems įvairius nemalonius pojūčius širdies plote: skausmą, širdies plakimą, sunkumą krūtinėje, dusulį, jėgų nebuvimą, galvos svaigimą.

Sukatžolė, kaip ir gudobelė, pasižymi vainikines širdies arterijas plečiančiu poveikiu, todėl pagerėja širdies aprūpinimas deguonimi. Be to, ji pasižymi nervų sistemą raminančiu poveikiu: atpalaiduoja ir mažina įtampą. Ši tinktūra galėtų būti tinkama kaip papildoma priemonė arterine hipertenzija ar koronarine širdies liga sergantiesiems bei žmonėms, jaučiantiems širdies permušimus, nerimą ir epizodiškai pakylantį kraujospūdį.

Valerijonas kaip vaistažolė yra vartojamas jau nuo antikos laikų. Manau, neatsirastų žmogaus, nežinančio, kad valerijonas pasižymi raminamu ir nervinę įtampą mažinančiu poveikiu. Dėl nervų sistemą raminančio poveikio jis teigiamai veikia ir širdies darbą: slopindamas simpatinės nervų sistemos veiklą, netiesiogiai skatina kraujagyslių plėtimąsi ir kraujospūdžio sumažėjimą. Taigi, kaip ir sukatžolė ar gudobelė, valerijonas yra tinkama papildoma priemonė žmonėms, sergantiems arterine hipertenzija ar koronarine širdies liga, ir turintiems funkcinių sutrikimų (širdies plakimai, permušimai), bei tiems, kuriuos vargina nerimo ir miego sutrikimai.

Nuo seno vartojami tradiciniai augaliniai vaistiniai preparatai yra mokslo ir laiko patikrinti. Tinkamai dozuojami jie yra saugi priemonė žmonėms, turintiems įvairių širdies negalavimų. Jų vartojimo mastas Lietuvoje yra platus, todėl kiekvienam sveikatos specialistui, tiek gydytojams, tiek vaistininkams, svarbu žinoti jų veikimo mechanizmą ir galimą poveikį. Jie yra gaminami etanolio pagrindu, kuris žymiai pagerina naudingų augalinių medžiagų pasisavinimą ir jų veiksmingumą. Todėl prieš pradedant vartoti šiuos vaistus, reikėtų pasitarti su gydytoju, nes galima sąveika su vaistais, pvz., su širdį veikiančiais glikozidais, krešėjimą mažinančiais vaistais. Taip pat labai svarbu, kad kiekvienas gydytojas ar vaistininkas primintų savo pacientui apie teisingą tradicinių augalinių vaistinių preparatų vartojimą.

 

Parengė dr. R. Zaleckis

 

Nuotraukų galerija

 

© 2006 Visos teisės saugomos.