Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC), remiantis Europos ligų prevencijos ir kontrolės (ELPKC) centro duomenimis, informuoja, kad Prancūzijoje (Var departamente, Hyères mieste) užregistruotas vietinis Zikos virusinės infekcijos atvejis. Siekiant išsiaiškinti užsikrėtimo aplinkybes šiuo metu šalyje vykdomi detalesni tyrimai.

Jūs – mūsų viltis ir tikėjimas...

2019-08-19

Mano vaikystės laikais žmonės eidavo į miestelį ar važiuodavo į rajono centrą pas daktarą. Žodis „gydytojas“ yra gan naujas ir jį vartodavo rečiau. Jeigu kokių pažįstamų sūnus ar duktė mokėsi „ant daktaro“, tėvų išdidumas būdavo begalinis. Kiekviena moteris, kai aš augau, stalčiuje turėjo tvarkingai pasidėjusi labai švarių, gražesnių apatinių drabužių komplektą tam atvejui, kai eis pas daktarą. Šitie apatiniai buvo šventas reikalas. Neduok Dievuli, jeigu išvežtų staiga, tai vaikams būdavo prisakyta dar suspėti perrengti. Tokia pagarba gydytojams. Turbūt galėtume čia prisiminti Homero sentenciją: „Šimto karių vertas vienas gabus gydytojas.“

Aš asmeniškai pažįstu daug gydytojų: visų kartų vyrų, moterų. Susipažinau su jais ne per ligas ar ligonius, o daugiausia dirbdama direktore Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Paklauskite, kas labiausiai iš kitų profesijų specialistų domisi literatūra, kas daugiausia skaito, ir aš atsakysiu – gydytojai! Kiek daug gydytojų ateina į muziejaus literatūros vakarus – perka knygas, jas perskaito, moka analizuoti. Iš pradžių stebėdavausi – juk neturi filologinio išsilavinimo, vėliau supratau – gydytojai humanitarai, jie stengiasi perprasti ne tik žmogaus kūną, bet ir sielą. Dar garsusis Avicena rašė: „Gydytojas turi turėti erelio žvilgsnį, mergelės rankas, gyvatės išmintį ir liūto širdį.“ Yra ir kuriančių gydytojų, rašančių knygas ar eilėraščius, ir visai nenuostabu – jų sieloms menas yra maistas. Kai Maironio muziejuje akademikas Jurgis Brėdikis pristatydavo savo parašytas naujas knygas, o jo mokiniai profesoriai – garsūs kardiologai Aras Puodžiukynas ir Regina Jonkaitienė lyg aktoriai ateidavo skaityti ištraukų, klausytojai maloniai šypsodavosi ir džiaugdavosi – daktarų vakaras... Kartais pabendrauju su pažįstamais gydytojais, kai rašau savo knygas. Šios profesijos žmonės stengiasi pasotinti meno alkį.

Į gydytojo profesiją žiūriu su begaline pagarba, bet ir su įtampa. Visiškai pritariu M. de Montenio apibūdinimui: „Gydytojo profesija – tai žygdarbis. Gydytojas turi pradėti gydyti savo pacientą subtiliai, linksmai ir maloniai; niekuomet paniuręs gydytojas nebus savo amato meistras.“

Taip! Gydytojai tikriausiai žino šias paslaptis. Nes kai sunkiai sergame patys ar serga mūsų brangiausi žmonės, šios profesijos specialistas mums įgyja beveik Dievo atvaizdą, nors esu, deja, jau ne kartą girdėjusi gydytoją sakant – aš ne Dievas... Suprantame, kad ne, bet viltis visada siejama su daktaru, su jo visagalybe, su išgelbėtoju vardu. Išties gydytojo profesija labai sunki ir reikalauja ypatingų ir fizinių, ir dvasinių jėgų. Gal ir ne visai teisus rašytojas S. Cveigas, sakęs: „Nė vienas gydytojas nežino tokio vaisto pavargusiam kūnui ir išsekusiai dvasiai kaip viltis.“ Gal ir žino tą vaistą, bet gydytojo kiekvienas žodis, akių žvilgsnis, šypsnys, rankos mostas ligoniui ar jo artimiesiems išties yra be galo svarbus, teikia viltį, ramina, gydo. Mane stebina gydytojų gyvenimas su ligoniais, jų kantrybė, rūpestis, pagarba. Jiems patiems reikia daug jėgų ir sveikatos. Mes, ne gydytojai, galvojame tik apie save – pagydykite, išgelbėkite mus! Mes būname priekabūs, pikti ir pavargę, o daktaras lyg antžmogis – toks būti negali... Nepykite ant mūsų sergančių, išsigandusių, nuliūdusių – nes Jūs mūsų VILTIS ir TIKĖJIMAS! Su kokiu pasididžiavimu Jūsų pacientai sako – mano gerasis daktaras!

 

Aldona Ruseckaitė,

Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Lietuvos Vyriausybės, Kultūros ministerijos ir Kauno miesto kultūros ir meno premijų laureatė

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.