Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, susirgimų lytiškai plintančiomis infekcijomis (LPI) pernai Lietuvoje užregistruota mažiau, lyginant su užpernai: atitinkamai 459 ir 625 atvejai. 2018 m. didžiausias sergamumas sifiliu ir chlamidioze nustatytas Vilniaus ir Kauno, o sergamumas gonorėja – Tauragės, Telšių ir Kauno apskrityse.

Polinozė (arba sezoninė alerginė sloga) ir jos apraiškos

2019-08-19

Prof. dr. Brigita Šitkauskienė

LSMU KK Imunologijos ir alergologijos klinika

 

Įkyri sloga pavasario mėnesiais gali būti ne peršalimo, o polinozės (slogos, kurią sukelia ore sklandančios žiedadulkės, jose esantys alergenai) išraiška. Ši liga dar vadinama šienlige (ją taip pavadino gyd. Bostokas 1819 m.), šieno karštine, šieno sloga ar pavasario sloga. Tai alerginė liga, kylanti dėl padidėjusios organizmo reakcijos (įsijautrinimo) į augalų žiedadulkių alergenus.

 

Aktyviausieji alergenai

 

Vieni ankstyviausių alergenų yra medžių (beržų, lazdynų, ąžuolų, alksnių), kiek vėlesnieji – žolių (dažniausiai varpinių bei piktžolių) žiedadulkių alergenai. Alergiją gali sukelti apie 50 rūšių augalų. Stambiausios žiedadulkės yra medžių, smulkiausios – žolių ir piktžolių žiedadulkės. Kuo jos smulkesnės, tuo ryškesnės jų alergiją sukeliančios savybės, tuo giliau į kvėpavimo takus jos gali įsiskverbti. Žiedadulkes išnešioja vėjas, platina vabzdžiai, paukščiai, todėl jų gali būti ne tik parkuose, miškuose ar pievose, bet ir mieste. Pro atvertus langus jos patenka ir į būstus. Žiedadulkių sukeliami simptomai šiltomis saulėtomis dienomis sustiprėja (žiedadulkės lengviau pakyla į orą) ir susilpnėja lietingomis dienomis. Vėjas žiedadulkes gali nunešti labai toli, todėl jų išvengti praktiškai neįmanoma.

 

Augalų žydėjimo kalendorius Lietuvoje

Medžiai – ankstyvas pavasaris (kovo pabaiga–gegužė);

Varpinės žolės – gegužės pabaiga–liepa;

Piktžolės – rugpjūtis–rugsėjo vidurys.

 

Lietuvoje šienligę dažniausiai sukelia motiejukų, šunažolių, avižuolių, eraičinų ir javų žiedadulkės. Net ir žiemą šienligę gali sukelti sausos puokštės, verbos. Spygliuočių žiedadulkės didesnės, su storesne kapsule, todėl alergiją sukelia rečiau. Pagrindiniai ligos požymiai įprastai kasmet pasireiškia beveik tuo pačiu laiku, kai žydi augalai, kuriems pacientas yra jautrus.

 

Būdingi požymiai

 

Polinozei, kaip ir bet kuriam alerginiam rinitui, būdingos gausios vandeningos išskyros iš nosies, nosies užburkimas (obstrukcija), niežulys, čiaudulys; tik šiuos simptomus sukelia žiedadulkės. Čiaudulys būna priepuolinis, daugkartinis (10–60 kartų). Polinozės požymių yra daug ir labai įvairių. Kartais jaučiamas akių niežėjimas, peršėjimas, ašarojimas, t. y. alerginio konjunktyvito simptomai; retkarčiais gali pakilti kūno temperatūra, skaudėti galvą, peršėti ir niežėti gerklę, atsirasti sausas kosulys. Visi šie požymiai neturi jokio ryšio su peršalimu. Kai kuriems asmenims gali kilti dilgėlinė – pasireikšti bėrimas pūkšlėmis ar tinimas, dažniausiai vokų, lūpų, ausų kaušelių srityse. Ligos simptomai gali žymiai pabloginti gyvenimo kokybę sutrikdydami miegą, nepalankiai veikdami poilsį, protinę veiklą, mažinti produktyvumą ir darbo kokybę.

Organizmas įsijautrina laipsniškai, taigi vaikai paprastai suserga tik po 3–6 žydėjimo sezonų, todėl žiedadulkių sukeliamas alerginis rinitas vaikams iki 2 metų nėra būdingas, dažniausiai pasireiškia mokyklinio amžiaus vaikams. Sergantiems alerginiu rinitu vaikams gali sutrikti pažinimo funkcija, todėl sunkiau seksis atlikti mokyklines užduotis.

Pastebėta, kad daugiau kaip 60 proc. šienlige sergančių vaikų jau kūdikystėje buvo alergiški vaisių ir daržovių sultims. Manoma, kad alergija žiedadulkėms dažniau atsiranda vaikams, gimusiems pavasarį ir vasarą.

 

Paplitimas

 

Pasak statistikos, sezonine alergine sloga, arba polinoze, serga ketvirtadalis 13–21 metų jaunuolių, t. y. daugiau kaip 9 milijonai pasaulio gyventojų (Amerikos astmos, alergijos ir imunologijos akademijos (AAAAI) duomenys). Jungtinės Karalystės gyventojų apklausa parodė, kad vienam iš keturių apklaustųjų bent kartą gyvenime buvo pasireiškę alergijos simptomų, dažniausiai alerginio rinito – 25,6 proc.

Kokia statistika Lietuvoje? Lietuvoje situacija labai panaši, manoma, kad polinoze serga apie 15 proc. gyventojų. Skiriasi simptomų pasireiškimo pradžia, kuri labai priklauso nuo augalų žydėjimo laiko, o šis – nuo meteorologinių sąlygų ir augalų rūšies. Pirmasis pavasarinis žiedadulkių pikas Lietuvoje įprastai esti kovo 30–gegužės 30 d. Anksčiausiai augalai pradeda žydėti pietinėje Lietuvos dalyje, vėliau – šiaurės rytų, pajūrio, o vėliausiai – šiaurės vakarų dalyje.   

 

Polinozė, kaip ir kitos atopinės ligos (atopinis dermatitas, alerginė astma), pasireiškia IgE – nulemtu „alerginės kaskados“ mechanizmu, dėl kurio iš putliųjų ląstelių gausiai išsiskiria įvairių biologiškai aktyvių medžiagų, ypač histamino. Įsijautrinimas žiedadulkėms, ypač jei išlieka ilgalaikis nekontroliuojamas kontaktas su alergenu, gali tapti ir astmos rizikos veiksniu. Be to, sunkus žiedadulkių sukeltas alerginis rinitas gali sunkinti ir pačios astmos eigą.

 

Profilaktikos priemonės

 

Polinoze sergantiems pacientams reikia nepamirši profilaktikos priemonių augalų žydėjimo sezono metu ir prisiminti, kad žiedadulkių gausu ne tik ore per sezoną, bet jų visuomet esti meduje – kryžminės alerginės reakcijos gali pasireikšti ir valgant augalinius produktus. Be to, augalai, kuriems įsijautrinęs paciento organizmas, gali būti sudedamoji homeopatinių vaistų dalis, todėl iš pirmo žvilgsnio atrodantys nekalti vaistai ar liaudiški metodai gali pabloginti polinozės eigą.

 

Bendrosios profilaktinės priemonės

Žydėjimo metu nebūti ten, kur gausu augalų, kurių alergenams yra įsijautrinimas. Tuo laikotarpiu patartina ilsėtis prie vandens, kur daugiau drėgmės ir mažiau žiedadulkių ore;

Vėdinant kambarius, langus uždengti sudrėkinta marle ar audeklu;

Nevėdinti miegamojo paryčiais, nes tuomet žiedadulkės iš aukštesnių oro sluoksnių leidžiasi žemyn;

Parėjus iš lauko, persirengti prieangyje, kad kuo mažiau žiedadulkių būtų įnešta į gyvenamąsias patalpas;

Nevalgyti medaus, jame visuomet yra žiedadulkių.

 

Gydymas

 

Svarbu skirti pakankamai dėmesio identifikuoti (nustatyti) alergenus, kuriems yra įsijautrinimas, atliekant alerginius odos dūrio mėginius ar vertinant specifinių imunoglobulino IgE klasės antikūnų titrus (tai atlieka specialistas – gydytojas alergologas ir klinikinis imunologas). Labai svarbu skirti pakankamai laiko mokyti pacientą, išaiškinti, kaip vengti alergenų ir nespecifinių dirgiklių, tinkamai prižiūrėti gyvenamąją ir darbo aplinką, kad jų būtų kiek įmanoma mažiau.

Polinozės gydymą reikėtų pradėti 2–4 sav. prieš sezoną, atsižvelgiant į ligos eigą ir sunkumą. Rekomenduojamas pakopinis gydymas (intensyvinant gydymą pagal ligos sunkumą, didinant vaistų dozę arba skiriant vaistų derinius – kelis vaistus) pagal Alerginio rinito diagnostikos ir gydymo (ARIA) tarptautines rekomendacijas.

Sergant epizodiniu lengvos eigos alerginiu rinitu, pirmo pasirinkimo vaistai – II kartos antihistamininiai vaistai (pavyzdžiui, loratadinas, cetirizinas, rupatadinas, bilastinas ar kt.). Pirmenybė pasirenkant antihistamininį vaistą teiktina preparatams, kurie pasižymi mažiausių praeinamumu pro hematoencefalinį barjerą ir kurie sukelia mažiausiai pašalinių poveikių dėl savo metabolizmo ypatumų (kaip, pvz., bilastinas, kuris praktiškai nemetabolizuojamas organizme).

I kartos antihistamininiai vaistai, kurie pasižymi nepageidaujamu sedaciniu (CNS slopinančiu) poveikiu, be to, jų terapinis antihistamininis poveikis yra silpnesnis nei II kartos ar naujausių antihistamininių vaistų, nėra pasirinkimo vaistas gydant polozę.

Esant epizodiniam vidutinio sunkumo ir sunkiam alerginiam rinitui bei nuolatiniam (nepriklausomai nuo sunkumo) alerginiam rinitui, pirmo pasirinkimo vaistai – į nosį skiriami purškiamieji gliukokortikoidai (GK) arba vaistų deriniai: GK ir antihistamininiai (ypač veiksmingi šių vaistų deriniai, kai jie yra viename prietaise). Lietuvoje šiuo metu registruotas flutikazono propionato ir azelastino hidrochlorido derinys. Kai kuriais ligos atvejais (pirmenybė sergant ir astma) papildomai gali būti skiriami ir (ar) leukotrienų receptorių antagonistai.

Dažnai piktnaudžiaujama į nosį skiriamais vietinio poveikio dekongestantais (jie skirtini ne ilgiau kaip 1 sav.), neįvertinamas jų šalutinis nepageidaujamas poveikis.

 

Alergenų specifinė imunoterapija – tai vienintelis alergijos gydymo metodas, veikiantis ligos priežastį ir galintis pakeisti natūralią ligos eigą. Ji veiksminga gydant ir šienligę. Taikant imunoterapiją, organizmas yra pripratinamas prie tam tikro alergeno ar alergenų grupės ir jų keliami simptomai išnyksta arba smarkiai sumažėja, užkertamas kelias progresuoti ligai.

  • Mažėja ir silpnėja simptomai.
  • Mažėja/išnyksta antialerginių vaistų poreikis.
  • Gerėja gyvenimo kokybė.
  • Pacientas apsaugomas nuo alergijos vystymosi (stiprėjimo), naujų įsijautrinimų atsiradimo ir bronchinės astmos išsivystymo.

 

Polinozės atvejais specifinė imunoterapija pradedama, kai augalų žydėjimo sezonas yra pasibaigęs, t. y. vėlyvo rudens ar žiemos mėnesiais, ir tęsiama apie 3–5 metus.

 

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2019 m. Nr. 5

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.