Vyriausybė pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos siūlymui aiškiau apibrėžti laisvalaikio, pramogų ir sporto paslaugas, kurioms yra taikomi apribojimai karantino metu. Vyriausybės nutarimu buvo patikslinta, kokioms laisvalaikio, sporto ir pramogų paslaugoms taikomi ribojimai, nustatant, kad draudžiama teikti laisvalaikio, sporto įrenginių eksploatavimo, sporto klubų, pramogų, poilsio, baseinų, pirčių (išskyrus viešąsias pirtis, skirtas asmenų higienos poreikiams tenkinti), diskotekų, šokių salių, kino teatrų ir kino klubų paslaugas.

Didžiausi iššūkiai diagnozuojant ir gydant vaikų klausos sutrikimus

2020-11-13

Doc. dr. Alina Kuzminienė,

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika

 

Visuomenei sąmonėjant ir siekiant ne tik fizinės, bet ir emocinės bei socialinės gerovės, tampa aktualūs sveikatos klausimai, galintys paveikti visas šias sritis. Visi šie sveikatos sudedamieji veiksniai ypatingai svarbūs naujagimystėje, kūdikiui vystantis, ir ankstyvoje vaikystėje. Jau nuo senų laikų yra žinoma, kad tinkamas aplinkos pažinimas galimas tik puikiai funkcionuojant klausos, regos, pusiausvyros, judėjimo ir kitoms už jutimus atsakingoms sistemoms. Naujagimis geriausiai aplinką pažįsta per klausą, mat tik klausos organas šiuo žmogaus gyvenimo tarpsniu būna beveik visiškai anatomiškai ir funkciškai subrendęs, todėl geba efektyviausiai stimuliuoti besivystančias naujagimio smegenis, tai skatina tiesioginę vaikelio raidą.

 

Vaikų klausos sutrikimų paplitimas

Literatūros duomenimis, 2–4 iš 1000 gimusių naujagimių Jungtinėse Amerikos Valstijose yra nustatomas nuolatinis vienos ar abiejų ausų klausos sutrikimas, galintis turėti tiesioginės įtakos neadekvačiai vaiko raidai. Europoje kasmet gimsta vidutiniškai 0,1 proc. naujagimių, kurių nuolatiniai klausos slenksčiai abiem ausimis lemia vidutinio ar sunkesnio laipsnio neprigirdėjimą. Statistikos duomenimis, daugiau nei 90 proc. šių klausos negalią turinčių vaikų gimsta normalią klausą turintiems tėvams, todėl tai tampa ne tik nemalonia, bet ir labai netikėta žinia šeimai. Tai patvirtina Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Ausų, nosies ir gerklės ligų klinikoje atliktas mokslinis tyrimas. Jo metu buvo nustatyta, kad gerą klausą turintys tėvai pradeda įtarti, kad jų vaikas neprigirdi, tik kai jam būna 1,5–2 metai ar vėliau, vadinasi, tuomet, kai ima pastebėti ne tik klausos sutrikimą, bet ir akivaizdų bendrosios raidos atsilikimą.

 

Įgimto ar anksti įgyto klausos sutrikimo priežastys

Pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, yra atlikta nemažai mokslinių darbų, vertinančių ir analizuojančių šios negalios priežastis. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, dažniausia paveldima nesindrominė neprigirdėjimo priežastis. Neprigirdėjimą lemiantį geną dažnai vaikelio tėvai turi kaip recesyvinį – neaktyvų geną, tačiau tuomet, kai du tokius recesyvinius genus iš abiejų gerai girdinčių tėvų gauna palikuonis, jam pasireiškia įgimtas klausos sutrikimas. Galimi ir kitokie paveldėjimo modeliai – per dominuojantį geną, per X chromosomą ar susiję su sindromu (8 proc.). Perinataliniai veiksniai lemia iki 13 proc., o citomegalo viruso infekcija – 10 proc. neprigirdėjimo atvejų. Nepaisant aktyvaus progreso medicinoje ir klausos tyrimų srityje, neaiškios priežasties klausos negalia daug metų yra nustatoma net 14 proc. naujagimių.

 

Klinikiniai vaikų neprigirdėjimo požymiai

Akivaizdžiausias klausos sutrikimo kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje padarinys yra skurdi ar nesivystanti kalba. Neprigirdintys kūdikiai vangiau nei sveiki jų bendraamžiai domisi aplinka, todėl lėčiau vystosi jų motorinė raida, pusiausvyra. Tokie kūdikiai vėliau pradeda vartytis, sėdėti, vaikščioti. Esant nepakankamai garsinei stimuliacijai, vaikelis ne tik negeba išskirti atskirų kalbos garsų, bet ir blogai suvokia intonaciją, emociją, su kuria į jį kreipiamasi. Tai lemia blogesnį emocinį vystymąsi, skurdesnius socialinius įgūdžius, vėliau gali sukelti nuotaikos ir nerimo sutrikimus, formuoti mažesnę savigarbą bei savivertę. Negydomas klausos sutrikimas dažnai siejamas su menkesniais akademiniais pasiekimais. Vaikas dėl bendravimo sunkumų gali jausti pyktį, įtampą, vienatvę. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad neprigirdintys vaikai yra hiperaktyvūs, turi emocinių ir elgesio problemų, dažniau konfliktuoja su draugais nei sveiki bendraamžiai, taip pat tris kartus dažniau serga nerimo sutrikimu ir depresija. Neprigirdintiems vaikams yra kur kas didesnė rizika patekti į nesaugias situacijas, patirti traumų, būti sužalotiems, nes, esant nepakankamai aplinkos garsinei stimuliacijai, sumažėjęs jų budrumas ir savisaugos instinktas. Dažnai visuomenėje manoma, kad šie simptomai būdingi tik abiem ausimis neprigirdintiems vaikams. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad ir vienpusis klausos sutrikimas gali neigiamai paveikti vaiko raidą. Yra žinoma, kad viena ausimi blogiau girdintys vaikai maždaug penkiais mėnesiais vėliau pradeda kalbėti žodžių junginiais, jų žodynas skurdesnis, tokie vaikai blogiau orientuojasi aplinkoje, sunkiau supranta kalbą triukšmingoje aplinkoje ar esant keliems pašnekovams, dažniau pasižymi mažesniais intelektualiniais gebėjimais nei bendraamžiai.

Svarbu prisiminti, kad dėl nosiaryklės ir klausomojo vamzdžio anatominių ypatumų vaikams itin dažnai pasireiškia serozinis vidurinės ausies uždegimas. Literatūros duomenimis, iki 90 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų yra sirgę seroziniu vidurinės ausies uždegimu – vidutiniškai bent 4 kartus per metus. Jei ši liga kartojasi dažnai ar klinika užtrunka ilgesnį laiką, vaikams, turintiems gerą klausą, gali sukelti pusiausvyros sutrikimų ar nerangumą, stiprių garsų netoleravimą, nedėmesingumą, elgesio sunkumų, sutrikdyti kalbos ir kalbėjimo vystymąsi,  pabloginti mokymosi rezultatus. Jei serozinis otitas pasireiškia vaikui, turinčiam bet kokią klausos negalią, tai gali itin pabloginti klausos reabilitacijos efektyvumą.

 

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2020 m. Nr. 7.

 

 

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.