Vyriausybė pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos siūlymui aiškiau apibrėžti laisvalaikio, pramogų ir sporto paslaugas, kurioms yra taikomi apribojimai karantino metu. Vyriausybės nutarimu buvo patikslinta, kokioms laisvalaikio, sporto ir pramogų paslaugoms taikomi ribojimai, nustatant, kad draudžiama teikti laisvalaikio, sporto įrenginių eksploatavimo, sporto klubų, pramogų, poilsio, baseinų, pirčių (išskyrus viešąsias pirtis, skirtas asmenų higienos poreikiams tenkinti), diskotekų, šokių salių, kino teatrų ir kino klubų paslaugas.

Gerklų vėžys – dar ne mirties nuosprendis

2020-11-13

Kasmet Lietuvoje nustatoma apie 200 naujų gerklų vėžio atvejų. Daugelio mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis, penkerius ir daugiau metų po gerklų vėžio gydymo išgyvena net 90 proc. I ir II stadijos ligonių, 70 proc. – III stadijos pacientų ir 25 proc. sergančiųjų IV stadijos vėžiu. Gerklų vėžio gydymo rezultatai yra palyginti geresni nei kitų lokalizacijų – plaučių, skrandžio, žarnyno ir kt. Apie šią ligą, jos diagnostikos ir gydymo galimybes  kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Ausų, nosies ir gerklės ligų klinikos docentu dr. Vykintu Liutkevičiumi.

 

Gerklų vėžys – liga, apie kurią neretai girdime. Kokios priežastys lemia šios ligos atsiradimą, kas ir kuriuo gyvenimo tarpsniu ja dažniau serga?

Pagal susirgimo dažnį tarp kvėpavimo takų piktybinių navikų gerklų vėžys užima antrą vietą po plaučių karcinomos. Gerklos – dažniausiai pažeidžiama sritis tarp visų galvos ir kaklo lokalizacijos piktybinių navikų. Kiekvienais metais pasaulyje diagnozuojama apie 238 000 naujų gerklų vėžio atvejų ir apie 106 000 mirčių nuo šios ligos. Vėžio registro duomenimis, Lietuvoje 2012 m. šios ligos sergamumo rodiklis tarp vyrų siekė 11,8 atvejo 100 000 gyventojų, tarp moterų – 0,6 atvejo. Palyginti su kitomis Europos ir pasaulio šalimis, Lietuvos gyventojų vyrų sergamumo rodiklis yra didesnis už vidutinį, prilygsta kitų Rytų Europos šalių sergamumui. Per metus Lietuvoje vidutiniškai diagnozuojama apie 150–200 naujų gerklų vėžio atvejų. Pasaulio sveikatos organizacijos pateikiamais duomenimis, dideli sergamumo rodikliai fiksuojami Kuboje (21,4), Sakartvele (19,2), Vengrijoje (18,3), Lenkijoje (12,2), priešingai, žemi – Islandijoje (2,4), Australijoje (3,9), Norvegijoje (4,1). Moterų sergamumo gerklų vėžiu Lietuvoje situacija geresnė, palyginti su kitomis Europos šalimis: Albanija (2,5), Vengrija (2,3), Danija (1,8), Olandija (1,5). Didesnį šia liga sergančių vyrų skaičių lemia pagrindiniai etiologiniai veiksniai: rūkymas ir alkoholio vartojimas. Lemiamas vaidmuo tenka tabako dūmų sudėtyje esančioms dervoms, kurios tiesiogiai skatina negrįžtamus kvėpavimo takus dengiančio epitelio pokyčius, kartu vartojamas alkoholis žalingą poveikį sustiprina. Kiti svarbūs etiologiniai veiksniai gali būti darbas chemijos ar naftos perdirbimo pramonėje, dažai, asbesto dulkės, žmogaus papilomos virusas. Dažniausiai liga diagnozuojama 50–70 metų amžiaus asmenims, tikimybė susirgti gerklų vėžiu padidėja, kai veiksniai veikia ilgai kartu, ypač vyresnius nei 40 metų žmones.

 

Gerklų vėžiu sergantį pacientą dažniausiai įsivaizduojame užkimusį, dūstantį. Kokie negalavimai dažniausiai vargina? Kaip laiku įtarti ir nuspėti šią pavojingą ligą?

Užkimimas – vienas dažniausių sergančiųjų gerklų vėžiu nusiskundimų, taip pat yra ankstyviausias simptomas sergant balso klosčių srities vėžiu. Verta atsiminti, kad jei pacientas užkimęs tris savaites ir ilgiau, jam reikalinga gydytojo otorinolaringologo konsultacija, nes tai dažniausias lėtinės gerklų ligos klinikinis simptomas. Tačiau reikia nepamiršti, kad gerklų vėžio simptomatika gali būti labai įvairi, priklausomai nuo naviko lokalizacijos gerklose. Gerklas galima suskirstyti į tris anatominius aukštus: viršutinė gerklų sritis (vestibulinė sritis), balso klosčių sritis ir paklostinė sritis. Viršutinės gerklų srities vėžio ankstyvas simptomas dažnai nėra užkimęs balsas. Pirmieji paciento skundai gali suklaidinti gydytoją. Neretai gerklės perštėjimas, svetimkūnio pojūtis gerklėje, skausmingas rijimas, krenkštimas, skausmas, plintantis į ausį, kraujo atkosėjimas gali priminti kitų greta esančių organų ligas. Dėl gerai išvystytos šios anatominės srities limfotakos navikai greičiau metastazuoja į sritinius kaklo limfmazgius, pasitaiko pacientų, kurie kreipiasi į gydymo įstaigą dėl atsiradusio mazgo kakle, nesureikšmindami kitų silpniau pasireiškiančių pojūčių. Pagal dažnį rečiausiai diagnozuojamas paklotinės srities navikas sudaro tik apie 2 proc. visų gerklų vėžio atvejų. Navikui būdingas infiltracinis augimas gleivinėje, ilgai nesukeliantis klinikinių požymių. Navikas gali peraugti balso klostę, tai sukels užkimimą, ilgainiui siaurės kvėpavimo plyšys ir atsiras dusulys, būdingas gerklų stenozei. Laiku nediagnozuotas ir negydytas gerklų vėžys plinta iš vieno gerklų aukšto į kitus, iš vienos gerklų pusės plinta į priešingos pusės struktūras. Balso klosčių vėžio eiga santykinai palankesnė, dėl silpnai išvystytos limfinės sistemos takų jis metastazuoja vėlai ir auga lėtai.

 

Kaip nustatomas gerklų vėžys? Kokie nauji diagnostikos metodai taikomi Lietuvoje?

Jau daugelį metų diagnozuojant gerklų vėžį pasitelkiamas plačiausiai prieinamas tyrimas – netiesioginė laringoskopija veidrodėliu. Apžiūrint gerklų struktūras vertinama gleivinių spalva, paviršiaus lygumas, balso klosčių judrumas, susiglaudimas ir kt. Tačiau diagnostikos technikai sparčiai tobulėjant vis plačiau taikomi įvairūs endoskopiniai metodai. Gerklų struktūras apžiūrėti ir laiku diagnozuoti mažiausius pakitimus gleivinėse padeda lankstūs ir kieti endoskopai. Atliekant endoskopinius tyrimus pacientai nepatiria didesnio diskomforto, jiems nėra būtina vietinė gleivinės nejautra. Tyrimo metu vaizdai gali būti perteikiami aukštos vaizdo kokybės monitoriuose, kaupiami ir saugomi skaitmeninėse laikmenose, vėliau analizuojami ir naudojami palyginimui taikant gydymą ar stebint pacientą po gydymo.

Atliekant tiesioginę laringoskopiją gerklų struktūros apžiūrimos tiesiogiai, įvedus metalinį laringoskopą iki gerklų, sukėlus pacientui bendrinę endotrachėjinę nejautrą. Pakitimai gerklų struktūrose vertinami mikroskopu, tiesioginės mikrolaringoskopijos metu atliekamos biopsijos iš pakitusių gerklų audinių, taip pat gali būti atliekamos kitos gerklų operacijos.

Diagnozuojant gerklų vėžį svarbūs radiologiniai vaizdiniai tyrimo metodai, kurių platus diapazonas nuo kaklo organų ultragarso iki pozitronų emisijos tomografijos tyrimo. Atliekant kaklo organų ultragarsinį tyrimą vertinami kaklo limfmazgiai: jų dydis, forma, vidinių struktūrų homogeniškumas, pakitusių limfmazgių lokalizacija. Gerklų kompiuterinė tomografija atliekama su kontrastine medžiaga, vertinama gerklų kremzlinių struktūrų vientisumas, auglio apimtos anatominės gerklų struktūros bei sritiniai kaklo limfmazgiai. Gerklų magnetinio rezonanso tyrimas vertingesnis, kai svarbi detalesnė informacija, koks naviko pažeistų minkštųjų audinių gylis, kiek apimtos kaklo kraujagyslės ir nervų struktūros. Sergantiems gerklų vėžiu pacientams pagal specialias indikacijas gali būti atliekamas pozitronų emisijos tomografijos tyrimas. Tai gan naujas tyrimas Lietuvoje, atliekamas nuo 2012 m., atvaizduoja suaktyvėjusį naviko apimtų audinių metabolizmą organizme. Didžiausias tyrimo privalumas tai, kad tyrimo metu skenuojamas visas paciento kūnas, radioaktyvios medžiagos kaupimas gali būti fiksuojamas tiek gerklų ir sritinių limfmazgių struktūrose, tiek kituose organuose, į kuriuos gali metastazuoti gerklų vėžys.

Svarbu paminėti, kad gerklų vėžio diagnozei nustatyti būtinas histologinis naviko audinio mėginio tyrimas. Dažniausia gerklų vėžio forma – plokščiųjų ląstelių karcinoma, sudaro apie 92–95 proc. ligos atvejų. Histologinis ligos patvirtinimas reikalingas ir esant ligos recidyvui po prieš tai taikyto radikalaus gydymo.

 

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2020 m. Nr. 7.

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.