Juostinės pūslelinės diagnostika ir gydymas

2021-07-12

Gyd. dermatovenerologė dr. Aistė Beliauskienė

Persirgus vėjaraupiais juostinės pūslelinės (herpes zoster) virusas daugelį metų išlieka juntamuosiuose nerviniuose mazguose latentinės būklės. Juostine pūsleline susergama suaktyvėjus infekcijai ir virusui plintant juntamaisiais nervais. Rizika sirgti juostine pūsleline didėja su amžiumi silpstant imunitetui arba dėl kitų imunosupresinių būklių. Sergamumas bendrojoje populiacijoje yra 2–3 atvejai, o tarp vyresnių nei 50 metų – 7–10 iš tūkstančio gyventojų per metus. 

Nors juostinė pūslelinė dažniausiai yra savaime praeinanti liga, komplikacijos – poherpetinė neuralgija, regos pažeidimas, veido parezė ir kitos – yra ilgalaikės, potencialiai negrįžtamos ir ženkliai bloginančios gyvenimo kokybę. Ligos prodrominiu periodu dėl stiprių skausmų įtariamos kitos ligos, reikalaujančios sudėtingų diagnostinių intervencijų ir stacionarinio stebėjimo. 

Klinikiniai požymiai ir diferencinė diagnozė 

Dėl būdingo bėrimo juostinė pūslelinė remiantis vien tik klinikiniu vaizdu teisingai nustatoma 60–90 proc. atvejų. Kelias dienas prieš išberiant pažeisto dermatomo srityje jaučiamas skausmas, niežėjimas, parestezija, disestezija arba aptirpimas. Skausmas gali būti stiprus, deginantis, duriantis arba pulsuojantis. Priklausomai nuo pažeidimo vietos, dažnai įtariami migrena, miokardo infarktas, cholecistitas, ūmios dantų ir kitos ligos. Po prodrominio skausmo periodo prasideda vienpusis odos bėrimas vieno dermatomo ribose. Eriteminės dėmelės ir papulės virsta pūslelėmis ir pustulėmis, bėrimų gausėja 24–72 valandas, jie plečiasi radialiai, o per penkias–septynias dienas virsta šašais. Bėrimų kaita – sinchroninė, vienu metu matomi vieno tipo bėrimai. Satelitiniai arba aberantiniai bėrimai – pavienės pūslelės šalia pažeistų dermatomų arba atokiose srityse – rodo didesnę ligos komplikacijų riziką. Galima sritinė limfadenopatija, bendras negalavimas. Pacientams, vartojantiems antikoaguliantus arba gliukokortikoidus, bėrimai gali būti hemoraginiai. Juostinės pūslelinės odos pažeidimą reikia skirti nuo paprastosios pūslelinės (herpes simplex) infekcijos (ypač veido ir lytinių organų srityse) ir kitų zosteriforminių ligų (infekcinių, piktybinių ar uždegiminių odos ligų, galinčių pažeisti tik vieną dermatomą). Dažniausiai pažeidžiama krūtinės sritis – 55 proc. atvejų, rečiau trišakis nervas – 20 proc., kaklo sritis – 11 proc., juosmens – 13 proc. ir kryžmens – 2 proc. atvejų. 

Kartais liga pasireiškia tik neuralginiais skausmais be būdingo odos bėrimo (herpes zoster sine herpete). Aprašytos netipinės juostinės pūslelinės bėrimų formos: karpinė, lichenoidinė, folikulinė, granulominė, granulominis angitas. 

Juostinės pūslelinės komplikacijos gali pasireikšti odoje, nervų sistemoje ir vidaus organuose. Didesnė komplikacijų rizika nustatyta vyresniems nei 50 metų pacientams, patiriantiems stiprų ar vidutinio stiprumo ūminį skausmą, esant imunosupresijai, sergant piktybinėmis ir kraujo ligomis, ŽIV infekcija, po organų arba kaulų čiulpų transplantacijos (1 lentelė). Didesnę komplikacijų tikimybę rodo satelitiniai arba aberantiniai bėrimai, daugiau nei vieno dermatomo pažeidimas, skirtingų stadijų bėrimų buvimas, pablogėjusi bendra būklė, atsiradę meninginiai ar kiti neurologiniai simptomai. Galimos juostinės pūslelinės odos komplikacijos: hiperpigmentacija, hipopigmentacija, randai, antrinė bakterinė infekcija. Sergant kitomis odos ligomis (pvz. atopiniu dermatitu) pasitaiko diseminacija odoje. Nervų sistema pažeidžiama viruso tiesiogiai (encefalitas, meningoencefalitas, mielitas) arba dėl su virusu susijusių smegenų kraujagyslių ligų: radikulitų, Gijeno-Barė (Guillain-Barre) sindromo, vaskulitų ir vaskulopatijų. Pirmaisiais metais po juostinės pūslelinės insulto rizika padidėja 30 proc., o persirgus trišakio nervo pirmos šakos juostine pūsleline ši rizika didesnė 4,5 karto. Herpes zoster viruso reaktyvacija yra nepriklausomas insulto, praeinančio smegenų išemijos priepuolio ir miokardo infarkto rizikos veiksnys. Sisteminė viruso diseminacija imunosupresiniams ligoniams yra reta, bet viena sunkiausių komplikacijų. Esant sunkiai arba staiga pablogėjus bendrai ligonio būklei rekomenduojama tirti dėl su infekcija susijusių komplikacijų: pneumonito, hepatito, diseminuotos intravazalinės koaguliacijos, centrinės nervų sistemos pažeidimo. 

Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTJO ŽURNALE 2021 m. nr. 5

 

© 2006 Visos teisės saugomos.