Ozena – kas tai?

2018-12-03

Agnė Laukaitienė, dr. Alina Kuzminienė

LSMU MA Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika

 

Straipsnyje pateikiami lėtinės nosies ligos – ozenos, žinomos kaip sausasis rinitas, pagrindiniai etiopatogeneziniai veiksniai, paplitimas ir diagnostikos ypatumai. Apžvelgtos ir atnaujintos Ozenos konservatyvaus ir chirurginio gydymo rekomendacijos.

 

Ozena – tai lėtinė nosies ertmės liga, kuriai būdinga lėtinė uždegiminė gleivinės ir kaulinių struktūrų atrofija, sukeliama Klebsiella ozaenae. Ši liga dar žinoma kaip sausasis rinitas (rhinitis sicca), atviros arba tuščios nosies sindromas. Tai endeminė subtropinių ir vidutinio klimato kraštų liga, paplitusi žemuosiuose socioekonominiuose gyventojų sluoksniuose, kai dėl prastos higienos susidaro palankios sąlygos sukėlėjui daugintis ir plisti (Pietų Azija, Afrika, Rytų Europa bei Viduržemio jūros regionai) [1]. Ozenos paplitimas endeminiuose regionuose siekia 0,3–7,8 proc. visų susirgimų ausų, nosies ir gerklės ligomis atvejų. Dažniau serga 15–35 m. amžiaus moterys. Išsivysčiusiose šalyse ši liga yra ypač reta, tačiau pasitaiko – ypač tarp keliautojų ir emigrantų [2].

 

Ligos istorija ir etiopatogenezė

Šią ligą pirmą kartą aprašė B. Frankael 1876 m., o terminą „ozena“ pasiūlė britas S. Watsonas. Ligos patogenezė nėra visiškai aiški, tačiau manoma, jog palankias sąlygas infekcijai vystytis sudaro aplinkos bei paveldimų genetinių veiksnių derinys: nepakankama mityba, endokrininiai, imunologiniai ir kraujagyslių simpatinės inervacijos pakitimai (vazokonstrikcija ir vietinis nosies gleivinės kraujotakos nepakankamumas) bei nosies gleivinės kolonizacija K. Ozaenae mikroorganizmais [3]. Pradėjus vystytis atrofiniam rinitui galima gleivinės superinfekcija ir kitais patogenais – Haemmophilus influenzae, Moraxarella (Branhamella) carrhalis, Corynebacterium dyphtheriae ir Staphylococcus aureus. 1927 m. M. F. Glasscheib iškėlė hipotezę, jog ozeną sąlygoja vitamino A avitaminozė, tuo tarpu 1929 m. T. Fleischmann ozenos gydymui sėkmingai pradėjo taikyti iš menkės kepenų aliejaus gautą vitamino D derivatą [4]). Manoma, jog geležies stokos anemija taip pat vaidina svarbų vaidmenį ozenos patogenezėje [1]. Skiriami 2 pagrindiniai šios ligos tipai: pirminis ir antrinis. Pirminis atrofinis rinitas – tai lėtinė progresuojanti sveikos nosies ertmės liga. Tuo tarpu antrinis atrofinis rinitas susijęs su gretutine nosies ertmės ir gleivinės patologija bei ligomis – trauma, rinosinusitu, spinduline terapija ar radioaktyvios spinduliuotės poveikiu, kokaino vartojimu, lėtinėmis granulominėmis ligomis (raupsais, tuberkulioze, sarkoidoze, sifiliu) [1]. Tai yra dažniausiai pasitaikantis ozenos tipas.

 

Ozenos specifiškumas

Kliniškai liga pasireiškia kaip lėtinis progresuojantis atrofinis rinitas: ligos pradžioje pacientai skundžiasi subjektyviu nosies užgulimu, lipniomis išskyromis iš nosies (rinorėja) [5]. Pirmieji ligos simptomai gali būti panašūs į alerginio rinito, kadangi išskyros būna bespalvės ir tik vėliau įgauna gelsvai žalsvą spalvą. Būdingas uoslės sutrikimas ar praradimas. Kartu gali pasireikšti subjektyvi nosies obstrukcija be objektyvios obstrukcijos požymių (dėl oro srovės jutiminių neuronų destrukcijos), galvos ir veido skausmai, panašūs į jaučiamus lėtinio ar atipinio sinusito metu [6]. Vėlesnėse ligos stadijose dėl audinių nekrozės ir išopėjimo nosies ertmėje formuojasi stori gelsvai žalsvi sausi šašai, gali pasitaikyti nedidelio pakraujavimo epizodai po jų pašalinimo (atidengiamos išopėjusios gleivinės kraujagyslės) [7]. Nepaisant daugybinių šašų formavimosi, gausus kraujavimas iš nosies ozenai nebūdingas. Ozenai būdingas specifinis ir stiprus nemalonus kvapas, būdingas atrofiniams nosies gleivinės ir kaulinių struktūrų procesams. Nemalonus kvapas iš nosies dažnai būna toks stiprus, jog tampa socialinės pacientų atskirties priežastimi, nors dėl uoslės praradimo pacientai patys jo nebepastebi [2]. Vėlyvoje negydytos įsisenėjusios ozenos stadijoje gali išsivystyti plika akimi matomos nosies deformacijos bei nosies pertvaros ar kaukolės pamato kaulų perforacijos [8]. Vėlyvesnėse stadijose ozeną reikia diferencijuoti nuo mukokutaninės leišmaniozės, rinoskleromos.

 

Diagnostika

Diagnozė nustatoma pagal būdingus nosies ertmės pokyčius rinoskopijos metu (ertmės išsiplėtimas, gleivinės ir kremzlinių/kaulinių kriauklių struktūrų atrofija su storais šašais) (pav.) bei mikrobiologinio tyrimo rezultatus (sukėlėjo identifikavimas) [9].

Plačiau apie tai skaitykite „Otorinolaringologijos aktualijos“ 2018 m. Nr. 1

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.