Gydytojas neverkė kartu su savo ligoniais…
„Aš puikiai žinau, kad kūnas be dvasios gyventi negali… Tiesiog privalau tuo patikėti… Aplinkui daugybė tokių kaip aš ir net nesuvokiu, kuriai iš mūsų yra sunkiau. Sutinku, kad liga trumpina visų mūsų gyvenimą, bet tai nereiškia, jog jau šiandien jį atima… Liga man suteikė šansą patirti daug naujų iki šiol neišgyventų pojūčių ir padėjo suvokti, kad gyvenimas turi ribas… O apie tai žmonės dažnai net nesusimąsto,“ – iki šiol prisimenu elektroniniu paštu prieš keletą metų atsiųsto laiško nuotrupas. Tiesa, kiek vėliau jo autorė – mano artima draugė Violeta J. prisipažins, jog tai buvo ne jos, o „pasiskolintos“ mintys. Ir ji nemelavo. Iš tiesų labai panašius savo išgyvenimus viešai yra pareiškusi daugeliui gerai žinoma moteris Eglė Mėlinauskienė, kurią gyvenimas taip pat suvedė akistaton su baisiąja onkologine liga…
Įsikibo į ištiestą ranką…
Ką teko patirti Violetai, beveik prieš 13 metų išgirdusiai baisiąją diagnozę, jog kūną negailestingai ėda vėžys, žino tik ji viena. Tačiau jauna moteris neslepia, jog tokia „naujiena“ ją prislėgė iškart pačiu didžiausiu svoriu. Iš tiesų tuos išgyvenimus būtų labai banalu lyginti su dažnai girdimu posakiu – „gyvenimas ėmė slysti iš po kojų…“ Violetos teigimu, tą dieną jai gyvenimas tiesiog… baigėsi. Moteris pasijuto įkritusi į didžiulę, tamsią duobę, iš kurios išsikapanoti nebuvo jokių vilčių. Net jei ir dešimtys rankų būtų ištiestos… Tačiau pakako keletą dienų paraudoti, „iki soties“ pasikankinti, prisigalvoti pačių nykiausių dalykų, ir po kelias paras trukusios nemigos staiga galvoje tarsi prašviesėjo – Violeta, net pati to nesuvokdama, tarsi kieno vedama išdrįso praverti Kauno onkologinės ligoninės duris. Po pokalbio su chirurgu onkologu Feliksu Markucku – viskas tarsi apsivertė… Atrodo, daktaras „aukso kalnų“ nežadėjo, tačiau labai paprastais žodžiais pasakė, jog pirmiausia ji turi savyje atrasti jėgų sunkiai, bet ne beprasmiškai kovai su šia liga… Gydytojas pažadėjo visuomet jai padėti… Nors kai kas prognozavo, jog Violetai buvo likę gyventi ne tiek daug, ji ir šiandien kasryt kaukši senamiesčio gatvelėmis į darbą, pietų pertraukėles išnaudoja susitikimams su draugėmis bei pasivaikščiojimams po Laisvės alėją ir dega… viltimi gyventi. Dar niekad gyvenimas jai nebuvo toks mielas, koks yra šiandien.
Didžiausia atrama – žmonės baltasi chalatais
Kas suteikia stiprybės pačiomis sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis? Artimieji, draugai, bendradarbiai?…“Žinoma, jų buvimas šalia – labai reikšmingas,“ – akimirkai susimąsčiusi pritaria pačius juodžiausius gyvenimo išbandymus patyrusi moteris. Ir tuoj pat priduria, jog visagaliais savo gelbėtojais vis dėlto ji pavadintų daugybę žmonių baltais chalatais, tarp kurių labai svarbią vietą užima ir jau minėtasis chirurgas. Nors, tiesą sakant, jie buvo susitikę tik keletą kartų – prieš ir po operacijos…
Tarp mediko ir ligonio užsimezga stiprus ryšys
Šiuo metu laikinai nedirbantis, tačiau savo profesijos iki gyvenimo pabaigos pasiryžęs neišduoti chirurgas onkologas, buvęs Kauno onkologinės ligoninės vyriausiasis gydytojas Feliksas Markuckas sakė negalįs prisiminti, ką per 30 savo profesinės patirties metų kuriai pacientei ar pacientui yra sakęs. Aišku viena – savo ligoniams jis niekada nepagailėdavęs paguodos žodžių bei visuomet palinkėdavęs stiprybės.
„Dirbdamas, kasdien bendraudamas su sunkiais ligoniais ir jų artimaisiais, matydamas itin skaudžius išgyvenimus vis dėlto negalėdavau su jais kartu verkti, tiktai truputėlį kitaip ėmiau į juos žiūrėti, – prisipažįsta onkologas F. Markuckas. – Laikui bėgant prie žmonių skausmo pripratau ir jį priimdavau natūraliai. Iš tiesų kiekvienam žmogui išgirsti onkologinės ligos diagnozę yra labai baisu – jie nežino ko griebtis. Tačiau gerai, kad vėliau šie ligoniai sugeba su savo liga „susigyventi“, tarsi „susidraugauti‘ ir visam gyvenimui stipriai prisiriša prie jam padedančio kovoti gydytojo… Tarp šių žmonių užsimezga labai stiprus ryšys…“
Gydytojas F. Markuckas sakė negalįs suskaičiuoti, kiek ligonių jam teko operuoti bei gydyti. Per metus vidutiniškai jis atlikdavo apie 300 operacijų, tad per 30 metų jų susidarytų apie 10 tūkstančių. Beje, visokių būna ir vėžių. Tad nenuostabu, jog daugelį gyvybių pavyko išgelbėti, daugelis jo buvusių pacientų ir dabar džiaugiasi gyvenimu, augina vaikus, dirba mėgstamus darbus… O smagiausia, kai kažkada myriop pasmerktas žmogus kasmet atvyksta konsultuotis…
Kaimyną prikėlė naujam gyvenimui…
Gydytojas F. Markuckas turi sodybą Kaišiadorių rajone, prie Kalvių ežero. Kaimynystėje gyvena toks mielas, garbaus amžiaus sulaukęs žmogelis. Kartą gražų vasaros savaitgalį atvykus pailsėti į sodybą gydytojas tuoj pat sulaukė šio kaimyno vizito. Vyriškis pirmąkart nedrąsiai pasiskundė bloga savijauta, vis dažniau pasireiškiančiais negalavimais. Atlikus tyrimus pasitvirtino pati blogiausia versija – daktaro kaimynui buvo nustatytas trečiosios stadijos skrandžio vėžys. Išoperavęs, senuką, net ir pats F. Markuckas stebuklo nesitikėjo – jis beveik neabejojo, kad šio mielo žmogelio dienos jau suskaičiuotos. Tačiau, didžiulei nuostabai, žvalusis kaimynas gyvas ir šiandien, nors po lemtingosios diagnozės jau praėjo… 18 metų… Kaimynas ne tik kiekvieną vasarą pasitinka jį operavusį chirurgą, bet ir prisipažįsta nebijąs išlenkti taurelę, vis pasigiria savo puikia sveikata ir nuolat prikiša gydytojui, kad šis buvo suklydęs – esą jokios vėžio pas jį nebuvo… Gydytojas tikina, jog tokių atvejų, kuomet beviltiški ligoniai tarsi prisikelia naujam gyvenimui, jo praktikoje buvo ne vienas. Štai kad ir 45 metų vyriškis iš Prienų. Mediko teigimu, vos pravėrus šio prieniškio pilvą tapo aišku, jog vėžys taip išplitęs, kad jo nugalėti nepavyks. Paprastai po operacijos tokių ligonių sveikata laikinai pagerėja. Taip buvo ir šiuo atveju. Išvažiavo šis ligonis namo, tačiau F. Markuckas neabejojo, jog jam gyventi liko daugiausiai trys mėnesiai. Likimas taip susiklostė, jog praėjus 8 metams Prienuose konsultuodamas onkologinius ligonius F. Markuckas iš kolegos prieniškio išgirdo skundą, jog vienas pacientas, nors ir yra „dispanserizuotas“, nenoriai atvyksta pasitikrinti – esą nuolat tenka jo ieškoti. Netrukus paaiškėjo, jog tai tas pats kažkada myriop pasmerktas vyras, kurio skrandį F. Markuckas operavo ir jį buvo pavadinęs beviltišku ligoniu … O minėtasis „herojus“ prieniškiams gydytojams mėgdavo paaiškinti, jog „Kauno chirurgas“ išpjovė vėžį ir jam jokie patikrinimai nereikalingi. „Jei žmogus turi didelę viltį ir tiki, kad ligą įveiks, jo gydymo rezultatai dažniausiai būna tikrai džiugesni, – patvirtino F. Markuckas. – Čia kaip Šventajame Rašte parašyta, kuo tikėsi, tas ir atsitiks…“
Kas geriau – skaudi tiesa ar „nekaltas melas“?
Ar gydytojas turi ligoniui pasakyti teisybę, o tiksliau – tarsi paskutinio teismo nuosprendį ištarti diagnozę? F. Markuckas sako anksčiau tokią žinią stengdavosi pirmiau pranešti ligonio artimiesiems (tiesa, net ir jiems būdavo gana sunku pasakyti, jog gydymo prognozės labai nepalankios)… Tačiau Vakaruose įprasta ligoniui iškloti visą tiesą. Kad žmogus spėtų susitvarkyti visus žemiškuosius reikalus, padalintų turtus, parašytų testamentus… Beje, pagal dabartinį Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymą kiekvienas žmogus turi teisę žinoti kuo serga. Jei jis paklausia – gydytojas privalo pasakyti visą tiesą…
Kai kurie medikai iki šiol dangstosi taip vadinamu „nekaltu melu“, tačiau onkologas F. Markuckas tam nelabai pritaria.Jo nuomone, vis dėlto ligonis turi žinoti kuo serga, dėl to gali labiau save prisižiūrėti, griežčiau laikytis medikų nurodymų ir visą laiką labai atidžiai vertinti savo sveikatą. Jis neturėtų pamiršti, jog onkologinės ligos gniaužtai – labai stiprūs. Jie savo aukos gali nepaleisti visą gyvenimą. Tad net jei pacientas pasveiksta, jis negali visiškai atsipalaiduoti. Gydytojo praktikoje nereti atvejai, kai ligoniai pas jį vis sugrįždavo ir sugrįždavo …
„Kiekvienas žmogus, eidamas pas mane, tikisi pagalbos, – paprastą tiesą primena F. Markuckas. – Tačiau ne visiems galima padėti . Dėl to pacientas nusivilia, kaltina gydytoją, kad šis blogai gydė, nieko nedarė, nors iš tiesų toks pacientas nesuvokia, jog kalta liga, o ne daktaras… Galiausiai – kaltas pats, kad į medikus kreipėsi tik tada, kai vėžys jau tapo nesunaikinamas…
Onkologas psichologo vaidmenyje
Medikas pritaria, jog visais atvejais onkologiniams ligoniams labai reikalinga psichologo, psichiatro pagalba. Beje, labai dažnai jos prireikia ir ligonio artimiesiems. Kai tokios pagalbos nėra – psichologo vaidmenyje atsiduria onkologas. F. Markuckas sakė negalįs suskaičiuoti, kiek kartų jam teko guosti, raminti ir linkėti nepasiduoti, kiek kartų teko vien klausytis ligonių išpažinčių ir visiškai pritarti jų gražiausioms svajonėms… Tokiais momentais labai atsikleidžia žmonių charakteriai. Kartasi, deja, ir gana prieštaringi…
F. Markuckas iki šiol prisimena vieno ligonio istoriją…. Kartą, užėjęs į septintąją dešimtį įpusėjusio kauniečio palatą išgirdo vyriškio prašymą „palaukti iki pensijos“. Kai gydytojas prisipažino nesuprantąs, apie ką šis kalba, ligonis pasakė, jog jau nebeturįs pinigų sumokėti jam už gydymą. Paaiškėjo, jog šio ligonio žmona nuolat reikalavo iš vyro pinigų visą laiką tvirtindama, kad juos atiduoda gydytojui. „Man buvo labai gaila to žmogaus, nes jį smaugė ne tik liga, bet ir negailestingai „melžė“ žmona, – onkologas… Tačiau per 30 darbo metų jam teko matyti ir labai gražių situacijų. Štai ligoninėje buvo gydomas senukas. Jį kasdien lankė, slaugė, o vėliau naktimis budėdavo net 20-čia metų jaunesnė, tiesiog žydinti žmona. Net medicinos personalas stebėjosi – ar gali taip būti. Tačiau paaiškėjo, jog tarp šių dviejų žmonių, nepaisant didžiulio metų skirtumo, liepsnojo didžiulė meilė. Nors senukas netrukus iškeliavo Anapilin, šių dviejų žmonių istoriją daugelis medikų įsiminė visam gyvenimui…
F. Markuckas nenori sutikti su visuomenės nuomone, jog onkologinėse ligoninėse džiaugsmo nėra. Jo teigimu, net jeigu ligoniui liko gyventi mėnuo, du ar trys – medikai daro viską kas įmanoma. Beje, jau paminėtieji pavyzdžiai rodo, kad kartais įvyksta stebuklų. O įvertinant tai, kad šiuo metu mokslas didžiuliais šuoliais žengia į priekį, net ir pačiais sunkiausiais atvejais nedera pulti į neviltį. Gydytojas patikino, jog pirmiausia reikėtų įveikti didžiąją problemą – žmonių nenorą pasitikrinti sveikatą. Kuo ši liga anksčiau diagnozuojama, tuo lengviau jį nugalėti. Na, o jei gydytojui padės ir pats ligonis – pergalė beveik garantuota… Taip mano ir chirurgas onkologas F. Markuckas…