Kokios, Jūsų nuomone, dabar perspektyviausios, realiausios žmonių sveikatinimo priemonės?
Iš tiesų yra daugybė galimybių visapusiškai prisidėti prie žmonių sveikatos gerinimo. Pavyzdžiui, prisiminkime, kiek žmonių žūsta keliuose arba tampa invalidais. Todėl labai palankiai vertinu investicijas į kelius, siekį gerinti jų kokybę. Žinoma, kartais tokių priemonių rezultatai gali būti ir priešingi – juk lygiu, gerai sutvarkytu keliu vairuotojai nori greičiau važinėti, todėl pasekmės neretai būna tragiškos. Todėl manau, kad reikėtų daugiau investuoti į vairuotoją (daugiau dėmesio skirti jo mokymui), nes neretai autoavarijos įvyksta dėl blogo jų pasiruošimo, menkos patirties ir t. t.
Jei kalbėsime apie onkologines ligas, negalima nepaminėti SAM kartu su Ligonių kasomis prieš keletą metų pradėtų programų, skirtų kovai su krūties, gimdos kaklelio bei prostatos vėžio, įgyvendinimo. Statistika skelbia, jog pirmaisiais metais buvo atliekama ypač daug tyrimų (dažniau kreipėsi moterys), dabar ženkliai sumažėjo. Reikėtų pasidomėti kodėl. Lygiai taip pat galima minėti visas priemones, nukreiptas prieš alkoholizmą, rūkymą ir t. t. Juk šie žalingi įpročiai taip pat vienaip ar kitaip gali būti susiję su onkologinėmis ligomis.
Ko gero, būtų labai banalu dabar su Jumis kalbėtis apie gydytojams duodamus kyšius… Visi puikiai supranta, jog juos tektų pamiršti, jei būtų įvestas papildomas sveikatos draudimas. Kodėl šis klausimas taip sunkiai sprendžiamas?
Kaip tik visai neseniai Ministras Pirmininkas sudarė darbo grupę, kuriai vadovauti paskyrė būtent mane, papildomo sveikatos draudimo koncepcijai sukurti. Taigi mes pabandysime šį procesą suaktyvinti – iki kovo 15 dienos turime pateikti šios koncepcijos projektą. Jau nuo 1994–1995 metų mūsų vyriausybė į savo veiklos programas vis nepamiršta įrašyti klausimo apie papildomą sveikatos draudimą. Tačiau jį įgyvendinti nėra paprasta. Pirmiausia todėl, kad kaip ir valstybinis, taip ir papildomas draudimas gana brangiai kainuoja. Mat draudimo kompanijoms reikia ne tik apdrausti žmogų, bet ir nuolat kontroliuoti, kad jis be reikalo nesigydytų, nesimuliuotų ligos ir pan. (tai, kuo dabar užsiima Ligonių kasos). Pavyzdžiui, žmogus, apsidraudęs savo sugedusius dantis, jau kitą dieną gali pareikalauti, kad būtų finansuojamas protezavimas. Na, sumokės draudimo kompanija 1 000 litų, sutvarkys medikai dantis, o kitąmet šis žmogus jokios draudimo sutarties nesudarys – juk dantų jam jau nereikės gydyti… Todėl draudimo kompanijos reikalauja didelių draudimo kainų (joms taip pat reikia padengti dar ir nemažas administravimo išlaidas), o žmonės jų sumokėti neišgali arba nenori. Pigiai parduoti draudimo polisus draudikams neapsimoka. Taigi bendro intereso nebelieka, o pati rinka šios problemos išspręsti negali… Todėl ir bandysime rasti kokį nors sprendimą, kurio pagrindinė mintis labai paprasta – sumažinti atotrūkį tarp žmonių galimybių ir draudikų norų.
Jūs esate ne tik Ministro Pirmininko patarėjas sveikatos klausimams, bet ir atsakingas ir už visą investicinę politiką. Kaip manote, kiek svarbi lėšų, skiriamų, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos projektams, kontrolė? Juk ne paslaptis, kad daug pinigų iššvaistoma ne pagal paskirtį…
Manau, kad reiškinys, kai dalis lėšų „praeina pro šoną“, esti ne tik sveikatos apsaugos sistemoje… Aš už tai, kad ištekliai būtų panaudojami kuo efektyviau. Todėl manau, kad visada atrasime galimybių tas lėšas kontroliuoti. Juk tikriausiai niekas nesiginčys, jog iš tiesų galima pastatą pastatyti už 50 milijonų, bet ne blogiau galima tai padaryti ir už 35 milijonus. Esu įsitikinęs, jog šią problemą galima gerokai sušvelninti kad ir didinant atlyginimus. Yra ir kitų priemonių. Tik gaila, kad sveikatininkai užsiima saviplaka, nors tai bendra šalies problema. O gydytojams kartais tai labai kenkia…
Kalbino RAMUTĖ PEČELIŪNIENĖ