VLK užtikrina galimybes gauti kokybišką sveikatos priežiūrą


Teritorinės ligonių kasos baigė sudaryti kasmetines sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Jau žinoma, kad teritorinės ligonių kasos bei gydymo įstaigos šiemet sudarė 1033 sutartis dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiems asmenims bei šių paslaugų apmokėjimo. Toks faktas tarsi turėtų nuteikti optimistiškai, nors iki šiol teko girdėti nemažai skundų dėl įsiskolinimų gydymo įstaigoms ar vaistinėms. Atsakymą į šį ir kitus klausimus pateikia Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaistų kompensavimo skyriaus vedėja Kristina Garolienė ir atstovas spaudai Kazys Žilėnas.



Lėšų poreikis sveikatos apsaugos sistemai nuolat auga, todėl nė kiek nestebina faktas, kad pinigų vis trūksta. Iš tiesų patenkinti visus prašymus tikriausiai gana sudėtinga. Ar Valstybinė ligonių kasa nesijaučia atsidūrusi aklavietėje? Taip pat būtų įdomu išgirsti, kaip VLK pavyksta mažinti (o gal visiškai naikinti) įsiskolinimus šalies vaistinėms bei gydymo įstaigoms?




Neįmanoma rasti šalį, kurioje būtų kalbama apie lėšų perteklių ar pakankamumą sveikatos priežiūros poreikiams tenkinti. Visur konstatuojamas jų trūkumas. Situacija Lietuvoje palanki dėl to, kad, augant poreikiams, didėja ir jų finansavimo galimybės. Tai galima patvirtinti konkrečiu pavyzdžiu: dar 2003 m. planinis Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetas nesiekė 2 milijardų litų (sudarė 1 mlrd. 888 mln. litų) ir po to kasmet jau tik didėjo. 2004 m. pasiekė 2 mlrd. 49 mln. Lt., 2005 m. – padidėjo iki 2 mlrd. 360 mln. Lt., 2006 m. – atitinkamai iki 2 mlrd. 885 mln. Lt., o 2007 metais jau šoktelėjo iki 3 mlrd. 640 mln. litų. Tad kuo daugiau lėšų, tuo daugiau gyventojams suteikiama asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių, daugiau jų nuperkama centralizuotai organizavus konkursus, drąsiau finansuojamos profilaktikos programos, didinant paslaugų bazines kainas didėja medikų darbo užmokestis.


Manau, jog būtų klaidinga sveikatos priežiūros finansavimą PSDF biudžeto lėšomis vertinti patekus į aklavietę, kitaip menkinti Lietuvos žmonių galimybes gaunant kokybišką sveikatos priežiūrą, kas, deja, neretai daroma, taip sukeliant nereikalingą paniką. Tokiu atveju tiesiog norisi pasiūlyti pasižvalgyti po kitas Europos Sąjungos šalis, palyginti jose veikiančias įvairias sveikatos apsaugos bei sveikatos draudimo sistemas. Tai padėtų padaryti išvadą, kad Lietuvoje tikrai nėra taip blogai, kaip bandoma pavaizduoti.


Klystama ir manant, kad PSDF biudžeto išlaidas lemia kieno nors prašymai ar pageidavimai, kas, be abejo, galėtų nuvesti į tikrą aklavietę. Teigiama bei pažangu yra tai, kad PSDF biudžeto išlaidų sandaros principus diktuoja objektyvūs sveikatos priežiūros poreikiai bei tuo metu turimos mokesčių mokėtojų ir valstybės asignavimų subalansuotos galimybės. Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu patvirtina pajamų ir išlaidų eilutes: kiek lėšų skiriama asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti, vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo kompensavimui finansuoti, kiek medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui, kiek centralizuotiems pirkimams, ortopedijos technikos priemonių įsigijimui ir t. t. Griežtai paisant šių lėšų dydžių bei atsižvelgiant į gyventojų skaičių, amžių, lytį, ligų pobūdį ir populiaciją, daugelį kitų aspektų, išlaidos objektyviai paskirstomos smulkesniu principu (pavyzdžiui, pirminei, antrinei, stacionarinei sveikatos priežiūrai, programoms ir panašiai), patvirtintų išlaidų dydžių besąlygiškai paisoma. Juk negali išleisti daugiau, nei turi. Tad tik pamatuotas bei objektyvus poreikių ir finansinių galimybių derinimas, išlaidų subalansavimas užtikrina gydymo paslaugų teikimą gyventojams, gydymo įstaigoms – ūkinės bei finansinės veiklos stabilumą.


Kaip jau minėta, atsiranda galimybė kasmet vis daugiau lėšų skirti vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti, tačiau patirtis rodo, kad ir tai nėra riba (ir toliau jaučiamas didžiulis farmacijos kompanijų aktyvių atstovų poveikis gydytojams bei pacientams, nemažėjantis noras pasiekti, kad būtų kompensuojama vos ne visa farmacininkų pagaminama produkcija). Taip 2002 m. šiai reikmei buvo planuota išleisti 326 mln. litų, tačiau vaistų ir medicinos pagalbos priemonių išrašyta ir išduota už 364 mln., 2003 m. – planuota 345 mln., išduota už 381 mln., 2004 m. planuota 369 mln., išduota už 389 mln., 2005 m. planuota 439 mln., išduota už 494 mln., 2006 m. planuota išleisti 507 mln., išduota už 534 mln. litų. 2007 metams vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti planuota 587 mln. litų, tačiau per 2 praėjusius mėnesius vėl fiksuojamas viršijimas. Jeigu tenka išleisti daugiau, nei buvo objektyviai planuojama, natūralu, kad atsiranda ir skolos. Pabrėžtina, kad jos nuolat mažėja. Pavyzdžiui, 2006 m. sausio 1 d. skola vaistinėms siekė 38 mln. litų, o 2007 m. sausio 1 d. – jau tik 15 mln. litų.





Kaip vertinate kvotų sistemą? Ar galima ją sieti su žmogaus sveikata? Ir kodėl baudžiami gydytojai, jei paskiria savo ligoniui daugiau ar brangesnių vaistų?





Pasaulio sveikatos organizacija paskelbtuose racionalaus vaistų skyrimo kriterijuose nurodo, kad vaistai turi būti tinkamai skiriami ne tik medicininiu požiūriu, tačiau ir siekiant kuo mažesnių kaštų pacientui ir visuomenei. Tai reiškia, kad gydytojas, skirdamas tiek kompensuojamuosius, tiek nekompensuojamus vaistus, yra įpareigotas paskirti kuo pigesnį vaistą. Taip pat gydytojams, išrašantiems receptus kompensuojamiesiems vaistams, yra patikėta svarbi misija – skirstyti visuomenines lėšas, t. y. visų mūsų mokesčių mokėtojų sumokėtus mokesčius. Tais atvejais, kai užtikrinamas gydymas pigesniu vaistu, tokie turi būti ir skiriami, kad užtektų lėšų tiems pacientams, kurių gyvybę galima išgelbėti tik brangiais vaistais.




Kadangi nėra patvirtinti visų ligų gydymo algoritmai, kaip vertinate tuos gydytojų veiksmus, kurie nereglamentuoti algoritmais?




Tuo atveju, kai yra skiriami kompensuojamieji vaistai ligai gydyti, kuriai nėra patvirtintos gydymo metodikos, gydytojams reikia vadovautis teisės aktais, reglamentuojančiais kompensuojamųjų vaistų skyrimą, Valstybinės vaistų kontrolės patvirtintomis vaistų skyrimo indikacijomis, taip pat nepamiršti Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamų racionalaus vaistų vartojimo principų, kad pacientai gautų jiems tinkamiausius vaistus, optimaliomis dozėmis su išsamia informacija už prieinamą kainą pacientui ir visuomenei.





Kalbino Ramutė PEČELIŪNIENĖ