Prieš savaitę (rugsėjo 6 d.) Vyriausybės strateginio planavimo komitetas pritarė papildomojo sveikatos draudimo koncepcijai. Šio sveikatos santaupų sąskaitų (SSS) modelio pagrindinis tikslas – „sukurti efektyviai veikiančią sistemą, kuri daugeliui šalies gyventojų, nepriklausomai nuo jų pajamų lygio, leistų sukaupti pinigines lėšas, reikalingas sveikatos priežiūros prekėms ir paslaugoms virš privalomojo sveikatos draudimo kompensuojamo lygio“. Nuosekliai sveikatos reformos srityje dirbantis Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) atkreipia dėmesį į daugelį visuomenei neatskleistų sveikatos reformos problemų ir siūlo priemones, kaip Lietuvoje įvesti tikrąjį sveikatos draudimą. Kritiką ir alternatyvas mums noriai pateikė LLRI ekspertė Eglė Mackuvienė.
Ar siūloma reforma padės susidoroti su opiausiomis sveikatos sistemos problemomis, pvz., nepakankama pacientams teikiamų paslaugų kokybe, sunkiai funkcionuojančiu privačiu sveikatos apsaugos sektoriumi ar ydingu sistemos finansavimu? Ar SSS modelis yra būtent tas sprendimas, kurio dabar labiausiai reikia?
Artėjant 2008 metų biudžeto ir finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo priėmimo datai, šios problemos pamirštamos ir diskutuojama tik dėl būdų, kaip į sveikatos apsaugos sistemą pritraukti papildomų lėšų. Šis požiūris – kaip surinkti, sukaupti daugiau pinigų – vyrauja ir siūlant SSS modelį. Svarbiausi tvaraus draudimo elementai: savanoriškumas, rizikos perskirstymas, draudiminė apsauga, „lėšos paskui pacientą“ principas, sveikatos sąskaitų modelyje yra tik deklaratyvūs arba įgyvendinami labai maža apimtimi. Iš tiesų tai – priverstinis 19 Lt per mėnesį sukaupimas atskiroje dirbančiojo sveikatos sąskaitoje/kortelėje iš paties dirbančiojo lėšų.
Taigi, tuo metu kai Lietuvoje vyrauja išimtinai valstybinė sveikatos apsaugos finansavimo sistema, kai ši sistema nėra skaidri ir sistemiška (nes finansuojama tiek per PSDF, tiek iš valstybės biudžeto), ir kai iš esmės sutariama, kad privataus sektoriaus, tarp jo ir privataus draudimo, funkcionavimas būtų atsvara ir išeitis, imama kurti dar vieną valstybinę-administracinę priemonę.
Toliau kalbant apie SSS modelį, svarbu yra ne tiek pačios sąskaitos, jų buvimas ar nebuvimas, taip pat ne modelio pavadinimas, o tai, kokias funkcijas šis sąskaitų modelis atlieka ir kokias sveikatos sistemos problemas jis išsprendžia. Jei sąskaitų pagalba būtų sprendžiamos sveikatos ekspertų identifikuojamos problemos ir šių problemų išsprendimo lygis būtų pripažintas pakankamu modelio įdiegimo kaštams pateisinti, tuomet sąskaitų modelis galėtų būti pripažintas tinkamu instrumentu.
Kokias priemones privačiam individualiam sveikatos draudimui funkcionuoti siūlo LLRI?
Pirma, turi būti „išgrynintas“ savanoriškojo sveikatos draudimo objektas, o tai įmanoma tik tuomet, kai pati valstybė teisės aktuose apibrėš valstybės garantuojamo sveikatos draudimo ribas – t.y., kas ir kiek yra apmokama iš privalomuoju sveikatos draudimu apsidraudusiems ar valstybės apdraustiems. LR Sveikatos sistemos įstatyme bei kituose teisės aktuose turi aiškiai atsispindėti nuostata, jog valstybė laiduoja tik bazinių (ir kokių konkrečiai) sveikatos paslaugų įkainių apmokėjimą.
Antra, turi būti legalizuotos pacientų priemokos teisės aktuose. Turi būti įtvirtintas įpareigojimas Valstybinei ligonių kasai ir sveikatos priežiūros įstaigoms viešai skelbti visų paslaugų ir procedūrų kainas, paciento priemokų dydžius kiekvienoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Šiuo metu realiai dalis sveikatos paslaugų yra mokama, tačiau sveikatos priežiūros įstaigos jų neskelbia, nes nežino, ar turi teisę tai daryti.
Trečia, gyventojams, įsigyjantiems papildomą sveikatos draudimą, turi būti numatyta mokestinė lengvata LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme – šalia ar vietoje dabar taikomų lengvatų gyvybės draudimui, būstui ar kompiuteriui įsigyti, mokslui apmokėti. Ši priemonė, kartu su aukščiau nurodytomis dviejomis ir paskatintų individualaus sveikatos draudimo produkto atsiradimą.
LLRI įsitikinimu ne daugiau lėšų valstybinėmis–administracinėmis priemonėmis (lėšų niekad nepakaks), ne optimalesnis asmens sveikatos paslaugų įstaigų tinklas (optimizuoti galima, kai jau visa kita atlikta) ir net ne valstybės parama atskiroms asmenų grupėms (nes ji taip pat ribota), o paciento įgalinimas rinktis sveikatos paslaugas pagal kainą, kokybę ir savo kišenę, įgalinimas jį jaustis atsakingu už savo sveikatą yra kelias gyvybingos sveikatos sistemos link.
Interviu paruošė Evelina Preišegolavičiūtė