Moksliniai epidemiologiniai tyrimai rodo, kad arterinė hipertenzija diagnozuojama kas ketvirtam suaugusiam planetos gyventojui, o vyresniame negu 65 metų amžiuje – kas antram ar netgi dažniau. Senstant hipertenzija sergama vis dažniau. Negydoma arba blogai gydoma hipertenzija sukelia sunkius daugumos organizmo baseinų pakitimus: insultą, miokardo infarktą, širdies ir inkstų funkcijos nepakankamumą, periferinių arterijų pažeidimus, didina mirties riziką. Todėl visiems tiek besimtomiams, tiek simptominiams pacientams būtina aktyvi ar net agresyvi ŠKL rizikos veiksnių korekcija. Klinicistams bene daugiausiai sunkumų sukelia didelės ir labai didelės ŠKL rizikos pacientų AKS sumažinimas iki rekomenduojamo dydžio < 130/80 mm Hg.
Nepaisant hipertenzijos mechanizmų sudėtingumo, padidėjusio kraujospūdžio liga šiuolaikiniais efektyviais vaistais gali būti labai veiksmingai gydoma, kontroliuojama. PSO ekspertai nurodo, kad efektyvus hipertenzijos gydymas yra vienas svarbiausių šiuolaikinės sveikatos priežiūros uždavinių ir jo siekiant reikia išnaudoti visą turimą nemedikamentinių ir medikamentinių priemonių arsenalą, nes efektyvi hipertenzijos kontrolė populiacijos mastu padėtų reikšmingai sumažinti gyventojų sergamumą, neįgalumą ir mirtingumą, sutaupyti valstybių biudžetų lėšų.
Veiksmingo gydymo sąlygos
Dabartiniu metu arterinės hipertenzijos kontrolė nėra patenkinama netgi moderniausios sveikatos priežiūros šalyse. Nemaža dalis gyventojų apskritai nežino, kad jų kraujospūdis padidėjęs (nes jo nematuoja), o dalis tų kurie žino, kad serga, – nesigydo arba gydosi neefektyviai. JAV gerai kontroliuojama mažiau negu 30 proc. hipertenzijos atvejų, o Lietuvoje, remiantis EuroAspire III duomenimis, tikslinį AKS pavyksta pasiekti vos kas trečiam ligoniui.
Daugeliu mokslinių tyrimų įrodyta, kad hipertenzijos gydymo (kontrolės) efektyvumas daugiausiai priklauso nuo:
·paciento (kaip jis laikosi sveikos gyvensenos, mitybos, nemedikamentinio gydymo principų, gydytojo nurodymų, kaip tinkamai ir reguliariai vartoja paskirtus vaistus);
·vaistų (koks jų efektyvumas, saugumas, ar jie gerai toleruojami ir patogūs vartoti).
Dabartiniu metu antihipertenziniams vaistams keliama daug klinikinio veiksmingumo ir saugumo bei farmakoekonominių reikalavimų. Antihipertenzinis vaistas turi būti hipotenziškai aktyvus, saugus ir gerai toleruojamas, patogus vartoti (geriamasis, vartojamas vieną kartą per parą), turi pasižymėti patikima organų taikinių apsauga (organoprotekcija). Antihipertenzinis gydymas turi ne tik normalizuoti (iki tikslinio) padidėjusį kraujospūdį ir išlaikyti jį normalų, bet ir maksimaliai sumažinti ŠKL riziką. Įrodyta, kad didžiausia klinikinė antihipertenzinio gydymo nauda susijusi su pačiu kraujospūdžio sumažėjimu (normalizavimusi) per se, vis dėlto gydymo efektyvumą galima dar padidinti gydant vaistais, pasižyminčiais išskirtinėmis pleotropinėmis, organoprotekcinėmis, profilaktinėmis savybėmis.Tuo požiūriu didžiausią tyrinėtojų susidomėjimą kelia antihipertenziniai vaistai, veikiantys renino-angiotenzino sistemą.
Plačiau skaityti „Lietuvos gydytojo žurnalo“ Nr. 3, 2010