Širdies nepakankamumas (ŠN) – dažnai pasitaikantis klinikinis sindromas, kuris pasireiškia dėl sutrikusio skilvelio gebėjimo užsipildyti arba išstumti kraują. Terminas „širdies nepakankamumas“ yra tinkamesnis nei anksčiau vartotas „kongestinis širdies nepakankamumas“, nes ne visiems pacientams būna tūrio perkrova. Širdies nepakankamumą sukelia įvairūs veiksniai: išeminė širdies liga, hipertenzija, širdies vožtuvų liga, idiopatinė dilatacinė kardiomiopatija ir kt. Svarbiausi ŠN požymiai yra dusulys ir nuovargis, sunkiais atvejais galintys pasireikšti ir esant ramybės būklės, o lengvesniais – fizinio krūvio metu. ŠN tradiciškai buvo diagnozuojamas pagal klinikinį paciento tyrimą, kuris susidėjo iš anamnezės ir įvairių požymių, nustatomų fiziniu tyrimu. Svarbu ne tik diagnozuoti ŠN, bet ir nustatyti, kokio tipo ŠN serga ligonis. Todėl pacientus reikia nuodugniai ištirti, pradedant nuo apklausos ir fizinio tyrimo.
Medicinos studijos ir rezidentūra per pastaruosius keletą dešimtmečių gerokai pasikeitė, daugiausiai dėl pažangesnių modernių technologijų. Rengiant būsimuosius gydytojus vis daugiau dėmesio kreipiama į naujas technologijas, ypač širdies echoskopiją, – dėl to vis mažiau laiko skiriama mokyti fizinio ištyrimo. Neseniai atliktu tyrimu nustatyta, kad rezidentų širdies ir kraujagyslių sistemos tyrimo įgūdžiai yra prasti ir per trejus medicinos studijų metus nepagerėja. Šiame straipsnyje apžvelgiama širdies nepakankamumo diagnozavimo metodika, trumpai akcentuojant požymius ir simptomus. Taip pat pateikiamas trumpas laboratorinių tyrimų rezultatų aptarimas.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 4, 2010