NAUJAS LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALO NUMERIS! 2009 m. papildytos Amerikos kardiologų kolegijos ir Amerikos širdies asociacijos

Širdies nepakankamumas (ŠN) yra didelė ir nuolat auganti stiprios ekonomikos šalių visuomenių sveikatos problema. JAV yra apie 5 milijonai ŠN sergančių žmonių. Kasmet diagnozuojama apie 550 tūkst. naujų ŠN atvejų, dėl ŠN registruojama nuo 12 iki 15 milijonų apsilankymų pas gydytoją ir 6,5 milijono lovadienių. 2001 m. 53 tūkst.pacientų pagrindinė mirties priežastis buvo ŠN. Mirčių nuo ŠN skaičius nepaisant kasmet nepaisant pažangaus gydymo. Tą lemia pailgėjusi gyvenimo trukmė, sumažėjęs ligonių mirštamumas nuo miokardo infarkto (MI), širdies ydų ir kitų širdies ligų. ŠN nustatomas 10 iš tūkstančio gyventojų, vyresnių nei 65,4 metų. ŠN diagnozuojamas 80 proc. hospitalizuotų pacientų, vyresnių nei 65 metai. JAV ŠN yra viena dažniausių draudimo bendrovių apmokamų diagnozių ir iki dabar tebėra pati brangiausia. Lėtinio ŠN dažnumas didėja nuo 1 proc. 50–59 metų amžiaus žmonių grupėje iki 10 proc. 80–89 metų.

Amerikos širdies kolegija (AKK) (angl. American College of Cardiology, ACC) ir Amerikos širdies asociacija (AŠA) (angl. American Heart Association, AHA) pirmą kartą ŠN gydymo gaires paskelbė 1995 metais. Šiame dokumente daugiausia buvo pristatomas ūminio ŠN, t. y. nozologinio vieneto, kurio atžvilgiu tuo metu nebuvo pakankamos įtikinamų įrodymų bazės, gydymas. 2001 metais šios gairės buvo atnaujintos. Dokumente daugiau dėmesio skirta lėtinio, o ne ūminio ŠN diagnostikai ir gydymui. Šių gairių atnaujinimą AKK/AŠA paskelbė 2005 metais. Čia daugiausia dėmesio skirta ŠN profilaktikai bei gydymui lėtinio ŠN esant normaliai ir sumažėjusiai kairiojo skilvelio išstūmio frakcijai (KS IF). 2009 m. suaugusiųjų širdies nepakankamumo diagnostikos ir gydymo gairės papildytos naujausių didelių klinikinių studijų duomenimis, kurių išvados pristatytos 2005, 2006 ir 2007 m. AKK/AŠA ir Europos Kardiologų draugijos (EKD) mokslininkų susitikimuose. Be to, šiose gairėse pateikiamos naujos hospitalizuotų dėl ŠN pacientų tyrimo ir gydymo rekomendacijos.


ŠN stadijos


AKK/AŠA siūlomos keturios ŠN klinikinės stadijos:


A stadijai priskirtini ligoniai, kuriems yra didelė ŠN rizika (pvz., sergantieji arterine hipertenzija (AH), cukriniu diabetu, dislipidemija ir kt.), tačiau atlikus instrumentinius tyrimus dar nenustatoma struktūrinių širdies pokyčių.


B stadija – ligoniai, kuriems nustatyta struktūrinių ir/ar funkcinių širdies pokyčių (pvz., kairiojo skilvelio hipertrofija (KSH), sistolinė ar diastolinė kairiojo skilvelio (KS) disfunkcija), tačiau dar nėra klinikinių ŠN požymių.


C stadija – ligoniai, kuriems yra (ar buvo) klinikinių ŠN simptomų.


D stadija – ligoniai, sergantys galutinės stadijos atspariu gydymui ŠN, kai reikia rinktis neeilinius ŠN gydymo būdus (pvz., intraveniniai vazopresoriai, KS pavaduojantys prietaisai, širdies transplantacija, dviburio vožtuvo (DV) rekonstrukcija ir kt.) ar kai reikia palaikomojo gydymo (angl. end-of-life care).


Pasiūlytos stadijos nepakeičia standartinių visuotinai pripažintų ŠN funkcinių klasių pagal Niujorko širdies asociaciją (angl. New York Heart Association, NYHA), tačiau jas papildo ir pabrėžia progresuojantį ŠN pobūdį. NYHA klasifikacijoje funkcinė klasė gali keistis, t. y. ligoniai gali pereiti iš vienos klasės į kitą per santykinai trumpą laiką skiriant adekvatų gydymą ar progresuojant ligai. Tuo tarpu stadijos kinta tik viena kryptimi – nuo A iki D negrįžtamai. Jeigu kliniškai pasireiškia ŠN (C stadija), pacientas niekada negrįš į B stadiją (niekada nebuvo ŠN simptomų), ir rekomenduojamas gydymas bus atitinkantis C stadiją, nors gydomam pacientui nustatoma I funkcinė klasė pagal NYHA. Ši nauja klasifikacijos schema formuoja naują požiūrį į ŠN, nustatant stadijas ir vertinant progresavimo riziką, o šiuo požiūriu ŠN yra panašus į vėžį.


Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 4, 2010