Daugumai pacientų, sėkmingai gydytų vaistais ar kitomis priemonėmis, progresuojant pagrindinei ligai, iki galutinės stadijos progresuoja ir širdies funkcijos nepakankamumas, kai medikamentinis ir kiti gydymo metodai neefektyvūs ar negalimi. Šios grupės pacientams galima padėti tik atliekant širdis transplantaciją ir taip pagerinti jų funkcinę būklę bei išgyvenamumo prognozę. Pagal pasaulinę statistiką per metus išsivysčiusiose šalyse vienam milijonui gyventojų užregistruojama apie 12 naujų potencialių širdies recipientų ir tik 6 recipientai milijonui gyventojų sulaukia širdies transplantacijos. Kad ir kaip gaila, 15 proc. potencialių recipientų per metus dėl progresuojančio širdies nepakankamumo, kitų organų pažeidimo, sąlygoto audinių hipoperfuzijos, miršta nesulaukę širdies transplantacijos.
Lietuvos nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) duomenimis, šiuo metu širdies ir širdies bei plaučių transplantacijos laukia atitinkamai 37 ir 11 pacientų. Nepaisant NTB, kitų institucijų pastangų visuomenėje populiarinti donorystę, širdis ir širdis bei plaučiai Lietuvoje per metus transplantuojami atitinkamai 7 ir 1 pacientui. Nuo 2007 metų per metus atliekamų intratorakalinių organų transplantacijų skaičius Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, sumažėjo apie 2 kartus. Tai susiję su įvairiomis problemomis, kurioms spręsti skiriama labai daug dėmesio, tačiau vis daugiau pacientų numiršta nesulaukę širdies transplantacijos.
Dar 1930 metais Carrel ir Lindberg bei Demikhov pradėjo eksperimentuoti su mechaninėmis kraujotakos priemonėmis, siekdami pavaduoti širdies, kaip kraujo siurblio, funkciją. Tik apie 1980-uosius metus, kai širdies transplantacija tapo efektyviu plačiai taikomu metodu gydant galutinės stadijos širdies nepakankamumu sergančius pacientus, iškilo būtinumas sukurti priemonę, kuri padidintų pacientų išgyvenamumą prieš širdies transplantaciją, kol atsiras tinkamas donoras, mat tuo metu mirdavo 30 proc. laukiančiųjų širdies transplantacijos. Nepaisant to, kad dar 1966 metais DeBakey pranešė apie pirmąjį klinikinį pneumatinio siurblio pritaikymą, 1980 metais Nacionalinis sveikatos institutas (angl. National Institutes of Health) išplatino pasiūlymą sukurti elektrinį implantuojamąjį įrenginį kairiajam širdies skilveliui pavaduoti. Jau 1984 metais Stanfordo universitete buvo atlikta pirmoji sėkminga širdies transplantacija, iki kurios kairįjį skilvelį pavadavo elektrinis siurblys Novacor (World Heart Corp., Oaklandas, Kalifornija). Nuo to laiko buvo sukurta daug įvairios modifikacijos skilvelius pavaduojančių priemonių, kurios naudojamos kaip tiltas į transplantaciją, pasveikimą, likimo terapija ir pan.
Šios pagalbinės kraujotakos priemonės sudaro sąlygas didesnei daliai potencialių širdies recipientų sėkmingai sulaukti širdies transplantacijos. REMATCH studijos duomenimis, jos labiau pagerina pacientų išgyvenamumą nei medikamentinis gydymas, o funkcinis pajėgumas padidėja tiek, kad dauguma iki skilvelius pavaduojančios priemonės implantavimo IV funkcinės klasės pagal NYHA ŠN sirgusių pacientų po implantavimo grįžta į normalų gyvenimą: geba žaisti golfą, važinėtis dviračiu ir pan. Be to, skilvelius pavaduojanti priemonė, palaikydama normalų minutinį širdies tūrį, pagerina kitų organų perfuziją ir buvęs kitų organų nepakankamumas turi galimybę regresuoti, o širdies transplantacija būna sėkmingesnė.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 4, 2010