Naujos kartos kardiochirurgas, Kauno medicinos universiteto Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas bei Kardiologijos instituto direktorius profesorius Rimantas Benetis šįkart neatvėrė širdies tiesiogine šio žodžio prasme, tačiau labai nuoširdžiai išsakė savo mintis apie vieną sudėtingiausių ir bene sparčiausiai besivystančių medicinos sričių – kardiochirurgiją, apie save ir kolegas, bendražygius tiek Lietuvoje, tiek Europoje, praskleidė ir savo asmeninio gyvenimo skraistę…
Širdis – mistifikuojamas organas
Širdis bene vienintelis gyvybiškai svarbus nedubliuotas organas. Žmogus gali gyventi su vienu inkstu ar su dalimi kepenų, o su dalimi širdies – vargu. Širdis tam tikra prasme – mistinis organas, neretai siejamas su meile, emocijomis, jausmais. Greičiausiai tai vienas iš labiausiai ištyrinėtų organų. Elektrofiziologija, anatomija, histologija – viskas, kas susiję su širdies darbu ir funkcija, skatina žmonių smalsumą, tačiau vis dėlto yra daugybė detalių, kurios dar mažai žinomos.
Profesiniu požiūriu šiandien atlieku kardiochirurgo darbą. Lietuvoje egzistuoja širdies, krūtinės ir kraujagyslių operacijas atliekantys chirurgai; Europoje, kai kuriose kitose šalyse tokie specialistai turi įvairias, taip vadinamas, torakalinio ar krūtinės chirurgo ir kraujagyslių chirurgo licencijas. Lietuvoje man tenka operuoti ligonius, sergančius krūtinės, širdies bei kraujagyslių ligomis, o tariant tiksliau – operuoju širdį ir stambiąsias bei kaklo kraujagysles, kartais pilvo aortą, rečiau plaučius.
Kardiochirurgija
Nenorėčiau sakyti, kad širdies chirurgija yra sudėtingiausia specialybė, bet iš tiesų tai turbūt viena iš sudėtingiausių medicinos sričių. Žinios ir supratimas apie širdies funkciją, jos struktūrą yra labai „sofistikuotos“, galbūt širdis daugiau ištyrinėta nei kiti organai. Širdies chirurgams jau seniau leista vykdyti ir vadovautis tais tyrimo metodais, kurie į kitas medicinos sritis ateina tik dabar. Neabejotinai ši sritis vystė medicininę elektroniką, paciento sudėtingų gyvybinių funkcijų stebėseną (ypač kraujotakos). Ištyrinėta daugybė biocheminių mechanizmų: kaip širdis veikia, kodėl, sakykim, ji susitraukinėja, atlieka tokį didžiulį darbą ir kokiu pagrindu vyksta medžiagų apykaita širdyje, kad ji gali prisitaikyti, kad taip smarkiai dirbtų. Visos tos žinios – nuo fiziologijos iki biochemijos – sudaro kardiochirurgų, kardiologų mokymo pagrindus. Kita vertus, gydyti širdies, jos nesustabdžius (neišmokus, nesupratus mechanizmų, kaip ją saugiai sustabdyti ir paskui vėl „paleisti“ dirbti) be specialių technologijų ir be specialios aparatūros negalima išsiversti. Galbūt tai ir daro kardiochirurgiją išskirtine. Tiesiog mes esame specifiški ir tam yra labai rimtas pagrindas, kodėl tokie turime būti.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 4, 2010