Skausmo gydymas priklausomai nuo to, ar skausmas yra praeinantis savaime, ar nuolatinis, skiriasi. Užsitęsęs skausmas gydomas specialiose skausmo klinikose, prižiūrint kelių specialistų komandai. Skausmas kyla ne tik dėl fizinių sutrikimų, jį sąlygoja fiziologinių, patologinių, emocinių, pažinimo funkcijos, aplinkos bei socialinių veiksnių visuma. „Lėtinis skausmas – liga, kuri turi būti gydoma“ (Visuotinė deklaracija, PSO, kitų organizacijų, valstybių), o „laisvė nuo skausmo turi būti traktuojama kaip žmogaus teisė“ (Tarptautinė deklaracija, Ženeva, 2004). Svarbus skausmo gydymo tikslas yra patologinio skausmo (lėtinio, neuropatinio) susilpninimas neslopinant fiziologinio (nocicepcinio) skausmo. Todėl, prieš skiriant vaistą, labai svarbu yra nustatyti mechanizmus, kurie yra specifiški kiekvienam skausmo tipui.
Organizmo atsakas į skausmą
Jaučiant skausmą, jutimai smegenis pasiekia per sudėtingas ir dinamiškas sąveikas. Pavyzdžiui, oda jaučiamą karštį juntamieji nervai cheminiais ir elektriniais signalais perduoda nugaros smegenims. Ar šis dirginimas taps skausmingas, priklauso nuo daugelio veiksnių. Aukštesnieji smegenų centrai perduodamą signalą gali sustiprinti arba susilpninti. Čia veikia elgesio, pažinimo, psichologiniai (pvz., nerimas), biologiniai (pvz., lytiniai hormonai) ir farmakologiniai mechanizmai. Kai dirginimas tampa nemalonus, normalus atsakas yra pojūčio įvertinimas kaip skausmingo atsitraukimas ir vengimas. Atsakas į skausmą gali būti jutiminė, motorinė, pažinimo, motyvacinė ar dėmesio reakcija. Jutimo procesas moduliuojamas visuose nervinio aktyvumo lygmenyse nuo nugaros iki galvos smegenų žievės. Jutiminis skausmo suvokimas ir atsakas į skausmą, esant tam pačiam temperatūros dirgikliui, gali skirtis. Atitinkamai skiriasi ir paties dirgiklio suvokimas. Dirgiklį galima vertinti kaip nežalojantį audinių ir žalojantį, pastarasis gali būti tyčinis ar atsitiktinis. Priklausomai nuo išorinių veiksnių sąveikos atsakas į dirgiklį gali skirtis. Kadangi skausmo suvokimas yra subjektyvus, o skausmo pobūdžio vertinimas – pagrįstas žodiniu apibūdinimu, pabandyta standartizuoti skausmo matavimą, kartu ir skausmo kontrolę. Iki šiol nėra galutinai suformuluota skausmo definicija. Anksčiau pasiūlytą apibrėžimą, kai skausmas apibūdinamas kaip nemalonus sensorinis ir emocinis patyrimas, susijęs su esamu ar galimu audinio pažeidimu, ar apibūdinamas kaip toks pažeidimas, siūloma keisti, nesaudinių pažeidimas yra gana retas, o skausmo suvokimo esmę sudaro nemalonumo komponentas. Pavyzdžiui, kartotinis nežalingas dirginimas gali didinti jautrumą skausmui, o, kylant pažeidimo grėsmei, emocinė reakcija į skausmą gali būti tokia pat nemaloni kaip ir pats dirgiklis. Tokiu atveju „skausmas yra tai, kaip pacientas išsako skausmą, t. y. kaip pats pacientas jį supranta, o ne tai, kaip kiti galvoja apie jo skausmą“ (R. Woodruf).
Taigi skausmo receptoriai (nociceptoriai) periferijoje įjautrinami po audinių pažeidimo ar traumos. Nervų sistema yra plastiška, ne statiška, todėl ūminis skausmas, kylantis dėl audinių pažeidimo ar traumos, jau po kelių valandų neišvengiamai sukelia joje pakitimus ir atveria kelią skausmui virsti lėtiniu. Lėtinis skausmas neišvengiamai sukelia nuolatinę kančią ir keičia paciento elgseną.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2010 Nr. 4