Valstybės kontrolės auditoriams paskelbus išvadas dėl Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos parengto Privalomojo sveikatos draudimo fondo 2010 m. biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinio bei paskesnių žiniasklaidoje pasipylusių dažnai neteisingų vertinimų, klaidinančių komentarų bei neatsakingų pareiškimų, kai kurie Lietuvos gyventojai sutriko, netgi suabejojo privalomuoju sveikatos draudimu, o ligonių kasų adresu kaip iš gausybės rago pasipylė įvairios pretenzijos, priekaištai, reikalavimai.
Be abejo, pastarieji įvykiai paskatino dar kartą pasireikšti tuos, kurie ir iki šiol piktinosi būtinybe privalomai drausti savo sveikatą, mokėti įmokas, kurie yra tiesiog šventai įsitikinę, jog susirgus jų sveikatos priežiūros išlaidas privalo apmokėti valstybė arba kas nors kitas, tik ne jie patys. Svarbiausias tokių asmenų reikalavimas: „Grąžinkite mūsų privalomojo sveikatos draudimo įmokas…“ ir argumentas: „Mes visą gyvenimą jums per prievartą tiek daug mokame, o jūs nieko neduodate…“ Nemaža šių asmenų gerai pažįsta Valstybinė mokesčių inspekcija ir „Sodra“, kurių nepavydėtina prievolė – administruoti privalomojo sveikatos draudimo įmokų surinkimą, o surinkus – pervesti Valstybinei ligonių kasai sveikatos priežiūrai finansuoti.
Tad tenka dar kartą priminti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintas sveikatos draudimo modelis grindžiamas visuotinumo ir solidarumo principais.
Visuotinumas suprantamas taip: visi Lietuvos Respublikos piliečiai privalo mokėti sveikatos draudimo įmokas, o įvykus draudiminiam įvykiui turi teisę gauti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Solidarumas reiškia tai, kad visų dirbančių arba kitais būdais vykdančių aktyvią ekonominę veiklą ir bet kokios rūšies pajamų gaunančių asmenų privalomojo sveikatos draudimo įmokos, taip pat valstybės biudžeto lėšos prisideda prie privalomojo sveikatos draudimo lėšų kaupimo. Tas pats solidarumo principas reiškia ir tai, kad asmuo prisideda prie sveikatos sektoriaus finansavimo pagal savo galimybes (vienu atveju didesnėmis privalomojo sveikatos draudimo įmokomis, kitu – mažesnėmis), tačiau turi teisę į vienodas sveikatos priežiūros paslaugas.
Apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu žmogus turi nemažą pranašumą prieš neapsidraudusįjį, nes nemokamai gauna visas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (jų kaina kartais siekia net šimtus tūkstančių litų…), kurių išlaidos kompensuojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis. Neapdraustas privalomuoju sveikatos draudimu asmuo už medicinos paslaugas (išskyrus skubią būtinąją pagalbą) turi mokėti pats.
Lietuvoje mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos tikrai nėra didžiausios Europoje: jos sudaro 9 procentus priskaičiuoto darbo užmokesčio dydžio – kaip ir Lenkijoje. Šie mokesčiai šiek tiek mažesni tik Austrijoje (7,5 proc.), Bulgarijoje (8 proc.), Vengrijoje (8,5 proc.), Makedonijoje (8,6 proc.). Didesnės nei Lietuvoje šios įmokos yra Rumunijoje (10,7 proc.), Kipre (12,6 proc.), Slovėnijoje (12,92 proc.), Estijoje (13 proc.), Čekijoje (13,5 proc.), Prancūzijoje (13,55 proc.), Vokietijoje (14,9 proc.), Bosnijoje ir Hercegovinoje (15 proc.), o Kroatijoje privalomojo sveikatos draudimo įmokos sudaro net 16 procentų darbo užmokesčio.
Lietuvoje, skirtingai nei kai kuriose kitose užsienio šalyse, net 19 kategorijų asmenis draudžia valstybė savo lėšomis: pensininkus, vaikus iki 18 metų, dieninių skyrių studentus, invalidus, gaunančius socialines pašalpas, įrašytus į darbo biržos įskaitą asmenis ir pan. Šia lengvata – būti apdraustam ir nieko nemokėti – naudojasi daugiau kaip 2 mln. Lietuvos gyventojų. Tad mokėdami privalomojo sveikatos draudimo įmokas savotiškai remiame šiuos socialiai labiausiai pažeidžiamus tėvynainius, ir tai yra ir kilnu, ir garbinga.
Dirbtinai sukelto ažiotažo bei panikos dienomis itin suaktyvėjo ir asmenys, reikalaujantys nedelsiant jiems išmokėti kompensacijas už savo lėšomis įsigytus endoprotezus arba už savo lėšomis apmokėtas dantų protezavimo išlaidas. Tokia kompensavimo galimybė tikrai yra numatyta teisės aktuose. Tačiau juose nurodoma, kad ligonių kasos turi teisę kompensuoti paciento išlaidas, pavyzdžiui, kelio ar klubo sąnariui įsigyti tik tuomet, kai ateina jo eilė (į kurią jis turi būti įrašytas) nemokamai gauti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis nupirktą endoprotezą. Paciento lėšomis padengtos dantų protezavimo išlaidos gali būti kompensuojamos taip pat tik tuomet, kai ateina eilė nemokamai pasinaudoti ligonių kasų apmokamomis paslaugomis. Kartais eilėse tenka laukti nuo kelių mėnesių iki kelių metų. Tokia yra tvarka ir jos griežtai privalu laikytis.
Dalis pacientų taip pat prašo ligonių kasų atlyginti jų patirtus nuostolius dėl tam tikrose gydymo įstaigose iš jų pareikalautų sumokėti priemokų, kurias jie nesusimąstydami ir neabejodami sumokėjo. Be abejo, ligonių kasos neturi teisės grąžinti lėšų, kurių iš pacientų nepaėmė. Tai privalo padaryti gydymo įstaigos, kurios tas lėšas gavo. Kiekvieno paciento pareiga ir teisė prieš atveriant piniginę pareikalauti konkretaus ir aiškaus paaiškinimo, kodėl reikia mokėti. Juk už apdraustų privalomuoju sveikatos draudimu asmenų gydymą sumoka ligonių kasos. Jeigu nesugeba į tokius klausimus atsakyti gydytojai, būtina kreiptis į gydymo įstaigos vadovus. Jeigu ir šie nepadeda, pacientas gali gauti atsakymus į šiuo atveju išties hamletišką klausimą „Mokėti ar nemokėti?“ teritorinėje ligonių kasoje pagal gyvenamąją vietą arba Valstybinėje ligonių kasoje.
Netrukus pasiūlysime dar vieną tęstinį informacijų apie privalomojo sveikatos draudimo naudą konkrečiais atvejais pluoštą, kuris, ko gero, taps tam tikra paskata neabejoti privalomojo sveikatos draudimo galimybėmis.