Ir pas psichoterapeutę Gustė elgėsi panašiai – sėdėjo mamai ant kelių, nors mama bandė „drąsinti“: „Nebijok, tau čia nieko blogo nedarys“. Nesunku buvo pastebėti, kad mergaitei sėdėti mamai ant kelių nebuvo labai įdomu: ji dairėsi į žaislus, ypač ją domino lėlių namas. Po truputį, atspindint prieštaringus Gustės jausmus, pavyko mergaitę prakalbinti, „nulaipinti“ mamai nuo kelių, sudominti jos amžiui tinkančia veikla – žaidimu. Maždaug po 10 minučių mergaitė ryždavosi paleisti mamą, imdavo šnekėti, įsitraukdavo į žaidimą su lėlių namu, tačiau, atėjus kitą kartą, viskas kartodavosi iš pradžių. Vis labiau aiškėjo, kad atsiskirti ir palikti vaiką kito žmogaus globai sunkiau mamai. Po kelių susitikimų vien tik su mama nutarėme, kad psichoterapinė pagalba reikalingesnė mamai, ne dukrai. Taip su Rasa pradėjome pustrečių metų trukusią psichoanalitinę psichoterapiją. Sesijos vyko du kartus per savaitę.
Aiškėjo jų abiejų nesaugumo, perdėto baimingumo priežastys. Gustė nesugebėjo saugiai atsiskirti nuo mamos, nes mama jos nepaleido. Tam buvo keletas priežasčių, kurios po truputį atsiskleidė terapijos metu. Rasa pati vaikystėje patyrė keletą rimtų psichologinių traumų. Kai jai buvo trys su puse, šeimą paliko tėtis. Jos mama liko viena su dviem dukromis. Tėvas visiškai nutraukė ryšius su buvusia šeima, su kita moterimi susilaukė vaikų, nors gyveno gretimame kaime, niekada dukterų nelankė. Iš Rasos ir jos sesers gyvenimo jis tarsi išnyko. Atsitiktinai sutiktas parduotuvėje ar bažnyčioje, į buvusios šeimos narius visiškai nereagavo. Rasa prisimena kažkokį keistą ją apimdavusį jausmą, kai pamatydavo šį vyrą. Tik paaugusią Rasą pasiekė gandai, kad jų tėtis neišvykęs, kaip sakydavo mama, bet gyvena gretimame kaime. Rasa nedrįso paklausti mamos, kodėl nuo jų slėpė tiesą. Ji tarsi patyrė psichologinį skilimą, disociaciją – tai buvo ir jos labai mylimas tėtis, ir visai svetimas vyras tuo pat metu. Ši psichologinė gynyba jai padėjo išvengti konflikto tiek su motina, kuri ją apgaudinėjo, tiek su tėvu, kuris ne tik ją paliko, bet buvo saugojamas atmintyje, kaip labai ją mylintis vyras. Vienas iš pirmųjų Rasos prisiminimų, atsiskleidusių terapijos metu buvo toks: labai gražus vyras laiko ją ant rankų ir šokdamas bei sukdamasis vadina ją „mano gražiausia iš visų princese“.
Po metų, būdama 4,5 m., mergaitė pateko į ligoninę. Jai buvo diagnozuotas cukrinis diabetas. Terapijos metu išaiškėjo, kokią gilią traumą jai paliko ne tiek pati liga, kurios ji nelabai ir suvokė, net ne skausmingos procedūros, bet atsiskyrimas nuo mamos, įvykęs po metų, kai išnyko tėtis. Mama neturėjo kam palikti kitos dukters ir ūkio, todėl Rasa ligoninėje gulėjo viena. Iš to laikotarpio, kai gulėjo ligoninėje, pacientė nelabai ką galėjo prisiminti, išskyrus baisius tuo metu ją kamavusius sapnus, kaip ji šaukia, bet jos niekas negali girdėti, durys užsidaro, ir ji lieka viena tamsiame kambaryje, pilname pabaisų. Ji prisimena, kad grįžusi iš ligoninės sekiodavo mamą, verkdavo, kai jos nerasdavo nubudusi, be jos negalėdavo užmigti. Vėliau ligoninės ir sanatorijos tapo jos antraisiais namais. Paauglystėje jai net patikdavo, kad dėl ligos ji gali ištrūkti iš kaimo, daug laiko praleisti Kaune. Rasa išmoko lengvai bendrauti su svetimais žmonėmis, turėjo draugų visoje Lietuvoje. Ligoninėse ji įprato rengti įvairius pasirodymus, net norėjo studijuoti ką nors panašaus, bet „sveikata neleido“. Baigdama mokyklą ji susipažino su 7 metais vyresniu vaikinu, netrukus ištekėjo. Vyras labai norėjo vaikų, tačiau gydytojai Rasai nepatarė gimdyti, mat gliukozės koncentracija kraujyje didėdavo, nors moteris laikėsi dietos, vartojo vaistus. Vis labiau stiprėjo nerimas, nepasitikėjimas vyru, jai atrodė, kad jis darosi abejingas, nekreipia į ją dėmesio. Kai sveikata suprastėdavo, vėl atgaudavo jo dėmesį. Po kurio laiko Rasa „netyčia“ pastojo, nutarė neklausyti gydytojų ir surizikuoti, nes matė, kaip vyrui reikia vaiko. Visų nuostabai, nėštumas buvo nesunkus, sveikata stabilizavosi, vyras apgaubė ją rūpesčiu ir dėmesiu. Gimė dukra, Rasa nuo jos nenuleisdavo akių. Mergaitė buvo visiškai sveika, sėkmingai augo, buvo rami, tik labai prisirišusi prie mamos. Rasa niekam jos nepatikėdavo, miegojo kartu, nors krūtimi nemaitino. Kartą per metus Gustę tekdavo palikti vyro ir mamos globai, nes Rasa guldavosi į ligoninę. Vyras, padedamas uošvės, puikiai susitvarkydavo su dukra, tačiau grįžusi pacientė ir vėl guldydavosi ją į lovą, aiškindama, kad mergaitė be jos bijo ir blogai miega (iš pradžių jai atrodė, kad vaikas užsprings, uždus, sukarščiuos, susirgs). Poros santykiai ėmė šlyti, jie beveik negyveno intymaus gyvenimo, nes visą laiką Rasa skyrė dukrai. Po truputį ėmė augti Rasos nerimas, ji jautė vyro nepasitenkinimą, artimųjų spaudimą, kad laikas leisti vaiką į darželį, o jai pačiai – grįžti į darbą. (Moteris buvo baigusi floristo kursus, prieš gimdymą dirbo gėlių parduotuvėje.)
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 4, 2012