Be tėviškės
Esu garbių bajorų šeimos – aukštaitės ir žemaičio dukra. Tiesa, Orumas ir Garbė – tai šeimos kredo. Mano mama buvo tikroji Mokytoja, mokytoja, kuri visada mylėjo savo darbą ir niekada šios profesijos neiškeitė į kitą. Su mano tėčiu – Nepriklausomos Lietuvos karininku – jiedu susipažino Šiauliuose, o nuostabioji senųjų Šiaulių liepų alėja ir tapo jų meilės vieta. Į Šiaulius tėtis atvyko baigęs Kauno karo mokyklą, o mama tuo metu studijavo Mokytojų seminarijoje. Prasidėjus karui, būnant vasaros kariškių stovykloje, Pabradėje, staiga pasikeitė visos gyvenimo spalvos – paniekinta Lietuvos karininko priesaika, nuplėšti antpečiai ir paruošta kelionė Lenos krantų link. Bet likimas buvo gailestingas: tėtei pasisekė pabėgti ir juos – pasitraukusį ir pasislėpusį Lietuvos karininką ir jauną mokytoją – karo metais paslėpė ir globojo Vilniaus krašto lietuvių šeima. Po daugelio metų už savo tėvelių išgelbėjimą mes, trys jų vaikai, norėjome surasti ir padėkoti šiems nuostabiems žmonėms, bet jų nebesusitikome. Karo audroms praėjus, tėvai nedrįso grįžti į savo tėviškę, pasitraukti iš Lietuvos niekada neplanavo, nes per daug brangi jiems buvo Lietuva. Prasidėjo odisėja po Lietuvos mokyklas. Mama pradėjo dirbti mokytojos darbą, tėtis, pakeitęs dokumentus, irgi ėjo pedagogo keliu. Taigi ir aš gimiau netoli Kuršėnų buvusioje Raudėnų mokykloje, kur jiedu tuo metu buvo prisiglaudę. Po daugelio metų su šeima nuvažiavau pasižiūrėti ir jiems parodyti, kur esu gimusi. Gaila, kad savo tikrosios tėviškės neturiu, o gražiosios tėtės tėviškės Buožėnuose prie Telšių ir mamos prie Mūšos kranto jau senai nebėra. Liko tik senelių ir prosenelių kapai Gadunave ir Pašvitinyje.
Pasirinkimo šaknys
Gyvenimas tęsėsi – 1950 m. mes persikėlėme gyventi į Kauną. Abu tėvai pradėjo dirbti pedagoginį darbą mokykloje. Aš buvau antras vaikas šeimoje (turėjau du brolius, kurie vėliau tapo inžinieriais). Mokiausi Kauno S. Nėries vidurinėje mokykloje, kurioje labai buvo gerbiamas poetės atminimas, todėl mane traukė literatūra, poezija. Tai buvo mano jaunystės svajonės, bet pasirinkti jų neišdrįsau, o gal nugalėjo abejonės, nes susitaikyti su vidutiniais pasiekimais pasirinktoje srityje man atrodė nepriimtina. Kita vertus, man buvo įdomūs visi dalykai – chemija, tikslieji mokslai.
Mano tėvai svajojo ir linkėjo, kad tapčiau gydytoja, ir aš vis dėlto pasiryžau siekti gydytojos diplomo. Studijuoti buvo ir įdomu, ir lengva – man sekėsi gerai mokytis. Mama dažnai sakydavo: „Jeigu gyvenime reikėtų pasirinkti antrą kartą, aš pasirinkčiau mokytojos kelią. Praėjus daug metų aš taip pat sakau – esu laiminga, kad tapau gydytoja, ir branginu šią likimo skirtą dovaną.
Galbūt tėvų pedagogų, kurie namuose daug pasakodavo apie vaikus, mokyklą, įtaka, gal ir tai, kad tarp giminaičių buvo daug mokytojų, puoselėjau studijuodama svajonę dirbti pediatre, savo gyvenimą susieti su vaikais.
1970 metais baigusi Kauno medicinos institutą gavau paskyrimą į Respublikinę Kauno klinikinę ligoninę (taip tada vadinosi dabartinės Kauno klinikos). Man labai pasisekė, kad gavau paskyrimą į šią gydymo įstaigą, kuri yra pirma ir vienintelė mano darbovietė. Aš tapau apylinkės pediatre – ėmiausi to darbo, kurio labai troškau. Man, kaip jaunai gydytojai, buvo paskirtas naujas Dainavos mikrorajonas. Kasdien tekdavo aukštyn žemyn laipioti po daugiabučių aukštus, tad kartais pajuokaudavau, jog mano visi mažieji pacientai lyg tyčia apsigyveno paskutiniuose aukštuose. Dvejus metus dirbau pediatre – gydžiau vaikus. Nors darbas buvo sunkus, bet ir labai malonus, nes vaikai greitai sveiksta, tiesiog auga akyse. Kiekvieną kartą apsilankiusi, matai jį paaugusį, vis gudresnį – kiekvienas mažasis pacientas man buvo įdomus, savitas. Bet turbūt taip buvo skirta likimo, jog aš turėjau pakeisti mėgstamą specialybę.
Lemtingas susitikimas
Paskutinį studijų ciklą institute vedė a. a. prof. Juozas Blužas. Stebėdamas mus, studentus, vykstančius jo ciklo metų į pirminį „skirstymą“ dekanate kiekvienam pasiūlydavo specializacijos kryptį. Ir nors jis man siūlė terapeutės kelią, aš neatsisakiau savo svajonės – pasirinkau pediatriją. Ir štai po dvejų darbo metų, vieną dieną grįždama iš vizitų pas sergančius vaikus, išlipusi iš automobilio purvinais batais ir skubėdama į polikliniką, netikėtai sutikau profesorių. Susitikimas buvo lemtingas. Tąsyk jis paklausė, gal aš jau subrendau kitam pasirinkimui, ir paaiškino, jog atsidaro specializuotas Kardiologijos skyrius. Turbūt toks buvo likimas, nes kai pakviesta pokalbio išgirdau pasiūlymą žengti tvirtą žingsnį į kardiologijos sritį, po ilgokų apmąstymų atsisveikinau su savo svajone, pediatrija, ir tapau kardiologe. Tai buvo 1972 metai – tapau III vidaus ligų skyriaus gydytoja. Dėl šio sprendimo aš šiandien nesigailiu, bet kai tenka lankytis vaikų klinikoje, jaučiuosi labai maloniai. Į naują kolektyvą susibūrė visi jauni gydytojai – šiek tiek išsigandę atsakomybės, nežinomybės, tačiau kartu labai draugiški. Mano kolegomis tapo dabartiniai profesoriai Aleksandras Kriščiūnas, Donatas Vasiliauskas, Vytautas Kuzminskis, Arvydas Šeškevičius, daktarės Danutė Vanagaitienė-Jankauskienė, Dalia Kamarauskienė, a. a. Antanas Lazarevičius, skyriaus vedėja Romutė Mockevičienė. Tai buvo mūsų skyriaus branduolys. Visi ryžtingai stengėmės tobulėti. Vėliau kiekvienas pasirinkome savo domėjimosi kryptį. Tokia buvo mano mokslinio kelio pradžia kardiologijoje.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 4, 2012