Ligos kilmė neaiški
Sindromo etiologija nėra aiški, bet žinoma, kad dirgliosios žarnos sindromo pradžiai ir eigai didelės reikšmės turi persirgtos žarnų ligos, infekcija, psichosocialiniai veiksniai, stresas, nuolatinis psichologinis diskomfortas, kancerofobija, chirurginės procedūros, antibiotikų vartojimas, neracionali mityba. Patofiziologiniai šio sindromo mechanizmai vis dar tiriami. Manoma, kad jo atsiradimą sąlygoja kelių veiksnių derinys.
Žarnyno motorikos sutrikimai. Dirgliosios žarnos sindromo simptomus sąlygoja storosios ir plonosios žarnos peristaltinių bangų protrūkiai ir sulėtėjimas tarp valgymų, sutrikdantys žarnų turinio slinkimą. Skatina viduriavimo ar vidurių užkietėjimo atsiradimą.
Padidėjęs visceralinis jautrumas. Kai dirginami virškinamojo trakto receptoriai, nervinis impulsas aferentinėmis nervinėmis skaidulomis plinta į užpakalinį nugaros smegenų ragą, iš jo – į galvos smegenis. Pacientams, sergantiems dirgliosios žarnos sindromu, nustatomas sumažėjęs šių receptorių jautrumo slenkstis. Tačiau neaišku, ar simptomų atsiradimą sąlygoja tik lokalus virškinamojo trakto receptorių jautrumo padidėjimas. Manoma, kad įtakos gali turėti ir pakitęs centrinės nervų sistemos atsakas, arba abu šie veiksniai [1, 2]. Be to, visceralinę hiperalgeziją gali paskatinti ir specifiniai virškinamojo trakto mediatoriai (serotoninas, kininai) [3, 4] ar padidėjęs nugaros smegenų jautrumas dėl suaktyvėjusių N-metil-D-aspartato (NMDA) receptorių [5].
Žarnyno uždegimas. Imunohistologiniais tyrimais nustatyta, kad asmenims, sergantiems dirgliosios žarnos sindromu, būdingi žarnyno gleivinės imuninių ląstelių pokyčiai. Pakinta limfocitų putliųjų ląstelių, prouždegimo citokinų kiekis.
2002 m. Chadwick su bendradarbiais 10 pacientų, kuriems buvo ryškių dirgliosios žarnos sindromo simptomų, atliko biopsijas iš tuščiosios žarnos. Šešių pacientų bioptatuose rasta neuronų degeneracijos požymių, devyniems – padidėjęs limfocitų kiekis [6, 7]. Išsiaiškinta, kad šios ląstelės išskiria mediatorius (azoto oksidą, histaminą, proteazes), stimuliuojančius enterinę nervų sistemą, ir dėl to pakinta motorinis ir visceralinis atsakas į dirginimą.
Be to, nustatyta, kad tiriamųjų galinėje klubinės žarnos dalyje, tuščiojoje bei storojoje žarnose yra padidėjęs putliųjų ląstelių aktyvumas [9, 10], siejamas su pilvo skausmu [10].
Esant dirgliosios žarnos sindromui periferinio kraujo mononuklearinės ląstelės gamina didesnį kiekį tumoro nekrozės faktoriaus, lyginant su sveikais asmenimis, dėl to didėja uždegimo aktyvumas [8, 11].
Poinfekcinis dirgliosios žarnos sindromas. Dviejų atliktų metaanalizių duomenimis, dirgliosios žarnos sindromo rizika padidėja persirgus ūminį gastroenteritą [12, 13]. Poinfekcinio dirgliosios žarnos sindromo rizikos veiksniams priskiriami jaunas amžius, užsitęsęs karščiavimas, užsitęsusi infekcija, nerimas, depresija [13, 14]. Virškinamojo trakto simptomų po persirgtos ūminės infekcijos priežastis nėra aiški. Manoma, kad juos gali sąlygoti:
·Malabsorbcija – po ūminio enterito galima idiopatinė tulžies rūgščių malabsorbcija, sąlygojanti dirgliosios žarnos sindromą su vyraujančiu viduriavimu [15, 16].
·Padidėjęs enteroendokrininių ląstelių/limfocitų kiekis. Persirgus Campylobacter sukeltą enteritą, padidėja serotonino turinčių enteroendokrininių ląstelių, limfocitų kiekis [17]. Dėl padidėjusio serotonino kiekio suaktyvėja žarnyno motorika bei padidėja visceralinis jautrumas.
·Antibiotikai, vartojami virškinamojo trakto ir kitoms infekcinėms ligoms gydyti. Antibiotikų vartojantiems asmenims žarnyno funkcinių sutrikimų rizika didesnė [18, 19].
Išmatų mikrofloros pokyčiai. Pacientų, sergančių dirgliosios žarnos sindromu, išmatų mikroflora skiriasi nuo sveikų asmenų [20–23]. Atsitiktinių imčių placebu kontroliuojamo tyrimo duomenimis, papildomai skyrus Lactobacillus plantarum, dirgliosios žarnos sindromo sergančių pacientų žarnyno mikroflora nepakito, o skyrus probiotikų – sumažėjo pilvo pūtimas [24].
Malinen ir kolegų atliktame klinikiniame tyrime palygintos dvi grupės: 27 pacientai, kuriems, remiantis Romos II kriterijais nustatytas dirgliosios žarnos sindromas ir 22 kontrolinės grupės asmenys. Sindromo grupės tiriamieji suskirstyti į pogrupius pagal vyraujantį simptomą. Nustatyta, kad, vyraujant viduriavimui, Lactobacillus spp kiekis būna sumažėjęs, o esant vidurių užkietėjimui – Veilonella spp kiekis padidėjęs. Padidėjęs Bifidobacterium spp kiekis nustatytas 21 tiriamajam iš dirgliosios žarnos sindromo grupės ir 15 – iš kontrolinės grupės (1 pav.)
Jautrumas maistui. Dauguma pacientų, kuriems nustatytas dirgliosios žarnos sindromas, teigia, kad simptomų atsiranda ar paūmėja pavalgius arba valgant tam tikrus maisto produktus [25, 26].
Sutrikęs tam tikrų maisto antigenų toleravimas buvo tiriamas odos dūrio mėginiais. Didesnis įsijautrinimas alergenams (teigiami odos dūrio mėginiai) nustatytas pacientams, sergantiems dirgliosios žarnos sindromu [27], bet šių produktų vartojimas simptomų sunkumo nepadidino [28].
Geriausias būdas nustatyti ryšį tarp dirgliosios žarnos simptomų ir jautrumo maisto produktams –eliminacinė dieta. Ji turėtų būti taikoma prižiūrint dietologui. Manoma, kad simptomus dažniausiai sukelia pieno produktai (sudėtyje turintys laktozės), ankštinės kultūros (pavyzdžiui, pupelės), žiedinės kultūros (kopūstai, žiediniai kopūstai, brokoliai ir kt.). Šie maisto produktai didina dujų kiekį žarnyne, skatina spazmus.
Genetiniai veiksniai. Tiriant monozigotinius ir dizigotinius dvynius, nustatyta, kad abiem monozigotiniams dvyniams rizika sirgti dirgliosios žarnos sindromu yra didesnė nei dizigotiniams, tačiau, jei sindromu serga vienas iš tėvų, rizika susirgti didesnė nei sergant vienam iš dvynių [29].
Ar yra specifinių genų, galinčių nulemti dirgliosios žarnos sindromo atsiradimą, aiškinamasi klinikiniuose tyrimuose. Ištyrus pacientų genotipus nustatyta, kad peristaltikos pokyčiams ir sindromo atsiradimui įtakos turi serotonino reabsorbciją reguliuojančio geno polimorfizmas [30, 31].
Psichosocialiniai veiksniai. Nustatyta, kad sergantiems dirgliosios žarnos sindromu dažniau nustatoma depresija, pasireiškia įvairios fobijos, nerimo sutrikimai, ryškesnė somatizacija [32]. Pastebėta, kad įtakos gali turėti ir seksualinė bei psichologinė prievarta, emocinis stresas, socialinė padėtis, kiti veiksniai, lemiantys asmenybės formavimąsi, elgseną.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 4, 2012