Nors kartą per metus sukarščiuoja apie 70 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų. Kūdikiai ir maži, iki 3 metų amžiaus, vaikai sudaro apie pusę atvykstančių į ligoninės priėmimo skyrių pacientų, ketvirtadalis jų yra karščiuojantys. Vaikų karščiavimas yra viena dažniausių priežasčių, dėl kurios kreipiamasi į gydytoją ar guldoma gydymui į ligoninę.
Tėvai paprastai jaudinasi, kai jų vaikas pradeda karščiuoti, ypač jei tai vyksta pirmą kartą. Kartais tėvai reaguoja neadekvačiai, ir tai jau tampa karščiavimo baime. Lietuvoje jau patvirtintos Karščiuojančio vaiko diagnostikos ir gydymo rekomendacijos, kurias rengė VU medicinos fakulteto ir LSMU MA vaikų ligų specialistai. Rekomendacijų įgyvendinimui labai svarbus glaudus gydytojų ir farmacininkų bendradarbiavimas su karščiuojančio vaiko tėvais.
Šias mokslu ir tarptautine praktika pagrįstas rekomendacijas reikėtų naudoti vertinant vaiko būklę ir pradedant gydyti jaunesnius nei 5 metų amžiaus karščiuojančius vaikus. Jų pagrindu naudotos Jungtinės Karalystės Nacionalinio sveikatos ir klinikinio instituto ir Amerikos pediatrų draugijos rekomendacijos, pritaikant jas Lietuvos vaikų sveikatos priežiūros sistemai.
Termoreguliacija ir karščiavimas
Už termoreguliaciją žmogaus organizme yra atsakingi pogumburio branduoliai. Neišnešiotų naujagimių temperatūros reguliavimas panašesnis į poikiloterminį – būdingą šaltakraujams gyvūnams: jie ypač greitai atšąla ar perkaista. Neišnešioti ar patyrusieji gimdymo traumą naujagimiai, vaikai, sergantys CNS infekcijomis, dėl pakitimų pogumburio branduoliuose net ir esant sunkiai infekcijai gali visai nekarščiuoti. Normalios temperatūros svyravimai priklauso ne tik nuo vaiko amžiaus, bet ir nuo aplinkos, paros laiko, aktyvumo, valgio. Kuo mažesnis vaikas, tuo prastesnė jo termoreguliacija, temperatūra tampa labiau veikiama aplinkos. Kūdikių paros temperatūra normaliai svyruoja 1 laipsnio ribose: žema ji būna 4–5 val. ryto (apie 36,1°C), aukščiausia – pusiaudienį ir vakare – tarp 18 ir 22 val.
Karščiavimas yra normali organizmo reakcija, sukeliama uždegiminio proceso mediatorių. Atsakas yra nespecifinis nepriklausomai nuo į organizmą patekusių pirogenų (dažniausiai tai – bakterijos, virusai ir jų išskiriami toksinai). Tai požymis, kuris rodo, kad vaikas serga ir yra imuninis organizmo atsakas, bet negalima spręsti apie infekcijos sukėlėją ar ligos sunkumą. Temperatūros svyravimai ligos metu padeda įvertinti jos dinamiką – pablogėjimą ar sveikimą.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2012 Nr. 4