Širdies raumens pažeidimams diagnozuoti pastaruoju metu vis dažniau taikomi įvairių biologinių žymenų tyrimai, ir gydymo įstaigas jau pasiekia naujos kartos didelio jautrumo troponinų tyrimai (dj troponinas I), kurie leidžia praėjus tik keletui valandų nuo skausmo pradžios įvertinti miocitų pažaidą pacientams, sergantiems ūminiais išeminiais sindromais.
Didelio jautrumo troponinų tyrimai yra labai informatyvūs, padeda gydytojui tiksliau įvertinti paciento būklę ir operatyviai apsispręsti dėl tolesnės gydymo taktikos. Ūminių išeminių sindromų diagnostika paremta ligonio nusiskundimais, klinikiniais simptomais (tipišku krūtinės anginos skausmu), elektrokardiografijos duomenimis ir miokardo pažaidos laboratoriniais tyrimais.
Iki šiol ūminiams išeminiams sindromams ir miokardo infarktui diagnozuoti dažniausiai buvo atliekami įprastinių troponinų izoformų I ir T tyrimai. Šių kardiospecifinių žymenų galima aptikti kraujyje praėjus vidutiniškai 6 val. nuo skausmo pradžios. Padidėjusi troponinų koncentracija išlieka iki 10 parų, o didžiausia būna po 2–3 parų. Kuo didesnis miokardo pažeidimas, tuo kraujyje daugiau troponinų. Nustatyti troponinų koncentraciją labai svarbu, norint skirstyti pacientus į rizikos grupes, kad būtų įvertinta miokardo infarkto ir kitų ŠKL komplikacijų bei mirties rizika.
Svarbu kuo anksčiau įvertinti miokardo pažaidą
Vilniuje vykusiame 2012 metų tarptautiniame Laboratorinės medicinos kongrese daug dėmesio skirta šiems penktos kartos miokardo pažaidos vertinimo metodams. Pranešimą apie didelio jautrumo troponinų tyrimų reikšmę ūminių išeminių būklių ir kai kuriai kitai patologijai diagnozuoti skaitė vienas žymiausių Europoje miokardo pažeidimų tyrinėtojų, Oslo Akershus universiteto ligoninės profesorius Torbjorn Omland. Pasak profesoriaus, didelio jautrumo troponinų tyrimai – kokybiškai naujas ŠKL diagnostikos ir prognozės modeliavimo etapas. Didelio jautrumo troponinų tyrimai padeda patikimiau identifikuoti miokardo pažeidimą, įvertinti jo sunkumą ir pobūdį bei prognozuoti baigtis. Klinikiniais tyrimais nustatyta, kad didelio jautrumo troponinų pagausėjimas reikšmingai siejasi su ūminių išeminių sindromų kartojimusi, bet dar stipriau – su širdies nepakankamumu ir mirtimi.
Didelio jautrumo troponinai priskiriami kardiospecifinių žymenų klasei. Didžiausias šių troponinų aktyvumas nustatomas sergant ūminiais išeminiais sindromais. Į sisteminę kraujotaką iš miokardo jų patenka esant bet kokiam, ne tik išeminiam, širdies raumens pažeidimui. Nedidelės cirkuliuojančių didelio jautrumo troponinų koncentracijos kraujyje susidaro ir sergant stabilia krūtinės angina ir netgi nesergant ŠKL.
Didelio jautrumo troponinų tyrimai informatyvumu pranoksta kitų miokardo žymenų tyrimus, todėl jei nustatoma didelio jautrumo troponinų, gydytojui lengviau apsispręsti dėl tolesnės ūminės išemijos gydymo taktikos.
Apie troponinus
Troponino ir miozino kompleksą sudaro trys troponinai: T, I ir didelio jautrumo (HST). T troponinų sintezę koduoja skirtingi genai: miokarde, greito ir lėto susitraukimo skersaruožiuose skeleto raumenyse.
Daugiausia T troponinų susitelkę kontraktiliniame ląstelės aparate, 6–8 proc. laisvos formos aptinkama citozolyje. Išėję iš ląstelės (dėl išemijos, uždegimo, mechaninio pertempimo ar pažeidimo) T troponinai patenka į sisteminę cirkuliaciją, kur skaidomi. Skilimo pusperiodis sisteminėje kraujotakoje – 120 minučių. Tikslūs T troponinų metabolizmo ir eliminacijos mechanizmai nežinomi.
Indentifikuotos ir troponinų I 3 izoformos: miokardo (cTnI), lėto ir greito susitraukimo (sTnI). Didžioji dalis troponinų I taip pat susitelkę kontraktiliniame aparate, 2–8 proc. laisvos formos randama citozolyje. Daugiau kaip 95 proc. sisteminėje cirkuliacijoje esančio miokardo troponino I aptinkama dvinario komplekso cTnI/cTnIC formos. Iki šiol nėra patvirtinta cTnI tyrimų tarptautinio etalono, todėl skirtingų gamintojų testų reikšmės skiriasi (norma priklauso nuo laboratorijoje taikomos metodikos). Didelio jautrumo troponinų klinikinė ir diagnostinė svarba daug didesnė nei įprastinių troponinų T ar I.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 5, 2012