LOPL diagnostikos ir gydymo reglamentavimas
Lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL) tebėra pagrindinė globalinė sveikatos problema. Dėl šios ligos ir toliau daugėja neįgalumo ir mirties atvejų. Privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos „Sveidra“ duomenimis, 2009 m. Lietuvoje pirmą kartą LOPL diagnozė ambulatorinę pagalbą teikiančiose sveikatos priežiūros įstaigose nustatyta 36 347 asmenims (abs. skaičiais), t. y. 10,88 atvejai tūkstančiui gyventojų.
Kaip žinia, LOPL diagnostiką, gydymą reglamentuoja tarptautinės rekomendacijos, paskelbtos 2006 m. GOLD (Global Initiative for Chronic Obstructive Lung Disease) pasaulinės ekspertų komisijos LOPL problemoms spręsti. 2007 m. Lietuvos pulmonologų bei Lietuvos pulmonologų ir alergologų draugijos, remdamosi GOLD rekomendacijomis, išleido leidinį „Lėtinės obstrukcinės plaučių ligos diagnostika ir gydymas“, skirtą pulmonologams, alergologams ir klinikiniams imunologams, internistams, šeimos gydytojams bei šių specialybių rezidentams. Šis leidinys daugumai specialistų bei šeimos gydytojų padeda spręsti svarbias LOPL problemas.
Kol kas tyrimai iki galo dar neatskleidė molekulinių ir ląstelinių LOPL patogenezės mechanizmų. Ne visada aiški ir LOPL diagnostikos bei gydymo taktika. Kad sprendžiant LOPL problemas, ypač diagnostikos ir gydymo, darbas vyktų racionaliau, be mokslo įnašo, svarbus ir glaudus specialistų bei šeimos gydytojų bendradarbiavimas.
Norint tinkamai reglamentuoti ambulatorinį gydymą kompensuojamaisiais vaistais, 2011 m. liepos 18 d. išleistas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-694 „Dėl Lėtinės obstrukcinės plaučių ligos ambulatorinio gydymo kompensuojamaisiais vaistais. Šį įsakymą inspiravo pagrindinės LOPL problemos, tai yra ankstyva LOPL diagnostika, šios ligos hiperdiagnostika, hipodiagnostika, gydymas.
LOPL diagnostikos klaidos
Daugeliu atveju LOPL nediagnozuojama arba diagnozuojama vėlai, o tai lemia, kad ir gydyti pradedama per vėlai. Pagrindinė pavėluotos LOPL diagnostikos priežastis ta, kad tiek visuomenei, tiek gydytojams stinga žinių apie šios ligos atsiradimą, paplitimą, simptomus, profilaktiką. Žmonės turi suvokti, kokie yra LOPL rizikos veiksniai, pradiniai jos simptomai, ir jiems išryškėjus kreiptis į šeimos gydytoją. Šis, kaip nurodoma SAM įsakyme, įtaręs LOPL, jos patvirtinti siunčia pacientą pas pulmonologą.
LOPL hipodiagnostika, hiperdiagnostika daugeliu atžvilgių priklauso nuo tikslaus ligos simptomų įvertinimo, ypač kvėpavimo funkcijos − spirometrijos. Spirometriją svarbu ne tik tinkamai atlikti, bet ir įvertinti. Kai kurių stebėjimų duomenimis, akivaizdu, kad atliekant spirometriją bei vertinant jos rezultatus daroma klaidų. Pastebėta, kad dažnai spirometrija LOPL stadijai patikslinti atliekama ligos paūmėjimo metu, nekartojama ligos eigai stebėti. Vertinant Genslerio indeksą (FEV1/FVC) neatsižvelgiama į tiriamojo amžių, lytį [1, 2]. Žmogui senstant, FEV1/FVC mažėja, vyrų jis yra kiek mažesnis nei moterų, todėl, jei pasirenkama viena visais atvejais FEV1/FVC santykio reikšmė, kvėpavimo takų patologija diagnozuojama per dažnai ar per retai. Dar blogiau, kai yra obstrukcinis sindromas, o diagnozuojama LOPL. Kvėpavimo funkcijos blogėjimą LOPL ir kitų plaučių ligų atveju geriausiai atspindi forsuoto iškvėpimo tūrio per pirmąją sekundę rodiklis (FEV1). Deja, jei astmos atveju šis rodiklis gerai koreliuoja su ligos simptomais, esant LOPL jis toli gražu ne visada atspindi ligos sunkumą [3]. FEV1 pokyčiai sergant LOPL menkai tesusiję su išgyvenamumu, funkcinių tyrimų rodikliais (šešių minučių ėjimo mėginiu), gyvenimo kokybe [4].
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 6, 2012 „Ekspertų rekomendacijos“