2012 m. rugpjūčio pabaigoje Miunchene vykusiame Europos kardiologų draugijos kongrese, į kurį susirinko daugiau nei 25 tūkst. dalyvių, buvo pristatytos šešios naujos diagnostikos ir gydymo gairės. Bene labiausiai lauktos – apėmusios esminius gydymo antikoaguliantais pokyčius – buvo naujosios Prieširdžių virpėjimo diagnostikos ir gydymo rekomendacijos. Šiose naujosiose nuorodose pabrėžiama prieširdžių virpėjimo (PV) kontrolės ir komplikacijų profilaktikos reikšmė klinikinėje praktikoje, pristatoma gydymo naujaisiais antikoaguliantais taktika, jos reikšmė ir pranašumas lyginant su iki šiol taikytu standartiniu gydymu. Naujosios gairės parengtos Europos kardiologų draugijos ir Europos širdies ritmo asociacijos ekspertų darbo grupių.
Prieširdžių virpėjimas – globali sveikatos problema
Mokslinių epidemiologinių tyrimų duomenimis, PV nustatomas 1,5–2 proc. pažangios ekonomikos šalių gyventojų (daugiau kaip 5 mln. JAV, apie 2 mln. Brazilijoje ir Venesueloje, 8 mln. – Kinijoje, 800 tūkst. – Japonijoje). Vidutinis ligonių amžius – 75–85 metai.
PV grėsmė smarkiai padidėja nuo 65 metų amžiaus, todėl dabar ekspertai rekomenduoja visiems 65 metų ir vyresniems asmenims (!) kiekvieno apsilankymo pas gydytoją metu įvertinti širdies ritmą čiuopiant pulsą arba EKG būdu. Nuo 40 metų amžiaus tikimybė per likusį gyvenimą patirti PV yra 1 iš 4 (25 proc.).
PV – dažniausia ilgalaikio širdies ritmo sutrikimo forma. Esant PV, prieširdžiai negali efektyviai susitraukinėti, užtikrinti reikiamo širdies minutinio tūrio, todėl sutrinka kraujo išstūmimas į skilvelius: kraujas širdyje gali susitvenkti, susidaryti krešulių, sukelti įvairių tromboembolinių komplikacijų. Tyrimai rodo, kad PV net 5 kartus padidina insulto ir 3 kartus – širdies nepakankamumo riziką, esant PV, reikšmingai didesnis hospitalizavimo dažnumas ir mirties grėsmė.
PV priežasčių būna įvairių: arterinė hipertenzija, širdies vožtuvų pažeidimai, reumatinės ligos, cukrinis diabetas, nepalankūs mitybos ir gyvensenos veiksniai (emocinė ir fizinė įtampa, gausus kofeino, alkoholio, narkotikų vartojimas). Pastaruoju metu, o taip pat ir naujosiose gairėse rekomenduojama tinkamai reguliuoti AKS, nes kraujospūdžio svyravimai neretai paskatina ritmo sutrikimų atkryčius.
PV diagnozuoti nesunku, šį ritmo sutrikimą lengva atpažinti iš nereguliaraus pulso. Pacientai, kuriems yra PV, dažniausiai skundžiasi nemaloniu kūno pulsavimu, krūtinės skausmu ar diskomfortu, dusuliu, galvos svaigimu, alpimu. Kai kurie asmenys nejaučia jokių PV simptomų arba pojūčiai nespecifiniai.
Dėl nemažo paplitimo ir sunkių pasekmių PV tapo reikšminga visuomenės sveikatos, socialine ir ekonomine valstybių problema. Didėjant vidutinei gyvenimo trukmei ir senstant visuomenei, PV paplitimas auga ir tampa vis didesniu iššūkiu sveikatos priežiūros tarnyboms. Skaičiuojama, kad apie 2050 m. pacientų, kuriems yra PV, skaičius padidės 2,5 karto.
Problema ir ta, kad gan dažnu atveju PV anksti nediagnozuojamas ir tinkamai negydomas, todėl pacientai rizikuoja patirti įvairių kraujagyslinių komplikacijų, įskaitant gyvybei grėsmingą insultą, kurio daugeliu atvejų būtų galima išvengti.
PV ir gyvenimo kokybė
Dalis žmonių, patiriančių PV, ilgą laiką gali jaustis visai gerai, tačiau kitiems būna įvairių varginančių simptomų. PV gali:
- skatinti arba sukelti depresiją;
- riboti savarankiškumą;
- sumažinti darbingumą;
- trukdyti sportuoti ar užsiimti kitokia mėgstama veikla;
- apriboti keliones;
- lemti sunkias komplikacijas (pavyzdžiui, insultą).
PV komplikacija – insultas
Insultas – pavojingiausia PV komplikacija. Tiesioginė insulto priežastis – nutrūkęs ar kritiškai sumažėjęs kraujo tiekimas į smegenis. Insultas būna dviejų tipų:
- Išeminis (85 proc. visų insultų) ištinka, kai kraujo krešulys užkemša smegenis maitinančią kraujagyslę. Krešulys gali susidaryti smegenų kraujagyslėje arba būti perneštas iš kitų kraujotakos baseinų. Kas penktas išeminis insultas susijęs su PV.
- Hemoraginis įvyksta plyšus galvos smegenų kraujagyslei ir kraujui išsiliejus į smegenis.
Insultas yra antroji pagal dažnumą po išeminės širdies ligos širdies ir kraujagyslių sistemos liga. Kasmet pasaulyje insultą patiria per 15 mln. gyventojų, nuo jo miršta 5,7 mln. žmonių (9,7 proc. visų mirčių), apie 5 mln. insultą išgyvenusių žmonių lieka neįgalūs.
Insultas pažeidžia ar sutrikdo praktiškai visas žmogaus funkcijas. Neretai pacientas po insulto lieka prikaustytas prie lovos: jis nepajėgia vaikščioti, atsistoti, atsikelti iš lovos, pavalgyti, apsitarnauti namuose. Patyrus insultą, gali sutrikti kalba, prasidėti depresija, psichozė, išryškėti ir progresuoti demencija. Tokius paciento būklės pokyčius nelengvai priima net ir artimiausi žmonės, šeimos nariai.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 7, 2012