Šlapimo nelaikymu vadinama būklė, pasireiškianti nevalingu bet kokio kiekio šlapimo ištekėjimu. Įvairių autorių tyrimai rodo, kad šlapimo nelaiko 17 proc. vyresnio amžiaus vyrų ir 35 proc. moterų. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, šlapimo nelaikymu skundžiasi apie 43 proc. 50–70 metų, 6,3 proc. 55–59 metų moterų bei apie 23 proc. 70–74 metų vyrų.
Gyvenimo kokybės rodiklis
Šlapimo pūslės funkcija priklauso nuo daugelio veiksnių ir mechanizmų – pradedant centrine nervų sistema ir baigiant pačios šlapimo pūslės struktūriniais anatominiais ar funkciniais ypatumais. Šlapimo nelaikymas yra ne tik medicininė, bet ir socialinė bei psichologinė, gyvenimo kokybės problema. Šlapimo nelaikantis asmuo, su juo bendraujantys ar jo aplinkoje esantys žmonės patiria diskomfortą dėl nemalonaus kvapo, todėl nukenčia dvasinė ir fizinė paciento savijauta, savo vertės ir orumo suvokimas, blogėja nuotaika, mažėja darbingumas, sutrinka santykiai su kitais žmonėmis. Šlapimo nelaikantys asmenys dažniau serga urgenitalinės sistemos infekcinėmis ir uždegimo ligomis, nuo šlapimo sudrėkusi maceruota oda gali infekuotis, atsirasti egzema ir neurodermitas.
Patogenezė
Šlapimo nelaikymą, kaip ir atvirkštinį procesą, sulaikymą, lemia daugelis veiksnių ir anatominių struktūrų: šlapimo pūslės, šlaplės, dubens raumenų bei aplinkinio jungiamojo audinio padėtis, būklė bei funkcija, inervacija ir kraujotaka. Šlapimo pūslės sienelė ir gleivinė yra ypatingos struktūros, todėl gerai prisitaiko prie didėjančio šlapimo tūrio nedidėjant slėgiui pūslėje. Šlapimas nesulaikomas, kai:
- sutrinka dubens dugno organų palaikomoji funkcija;
- pakinta šlaplės ir šlapimo pūslės slėgių gradientas;
- sutrinka šlapimo sistemos organų nervinė reguliacija.
Pagal etiologiją skiriami 5 šlapimo nelaikymo tipai, kurie atskirai aptariami toliau.
Įtampos šlapimo nelaikymas pasireiškia nevalingu šlapimo ištekėjimu fizinių krūvio metu, čiaudint, kosint ar juokiantis. Šios formos šlapimo nelaikymas dažniau vargina gimdžiusias, antsvorio turinčias bei pomenopauzės amžiaus moteris, kai sumažėjus organizme moteriškųjų hormonų estrogenų susilpnėja dubens dugno raumenys. Staiga padidėjus slėgiui pilvo ertmėje (kosint, čiaudint, juokiantis, keliant sunkesnį daiktą, sportuojant), slėgis pilvo ertmėje ir šlapimo pūslėje pasidaro didesnis, nei gali išlaikyti šlapimo pūslės raukas, todėl šlapimas nevalingai išteka iš šlapimo pūslės. Pradžioje šlapimas nesulaikomas kosint, čiaudint, o vėliau gali ištekėti netgi nuo paprasčiausių judesių, visiškai nedidelės įtampos, pavyzdžiui, sėdantis ant kėdės, verčiantis lovoje ir pan. Įtampos šlapimo nelaikymas pasitaiko ir vyrams po prostatos operacijų, kai prostata pašalinama pro šlaplę ir suardomas šlapimo pūslę užveriantis raukas.
Neuromuskulinė šlapimo pūslės disfunkcija (arba skubos šlapimo nelaikymas, dirgliosios šlapimo pūslės sindromas). Šiam sutrikimui būdinga staiga atsirandantis stiprus noras šlapintis; trumpalaikis šlapimo nesulaikymas, padažnėjęs šlapinimasis ir šlapimo nelaikymas lytinių santykių metu.
Neuromuskulinės disfunkcijos priežastis – per didelis šlapimo pūslės raumens dirglumas sutrikus nervinei reguliacijai. Tai gali lemti įvairios priežastys, lėtinės ligos: išsėtinė sklerozė, kraujagyslinė ar mišri demencija, Alzheimerio liga, endokrininiai sutrikimai (cukrinis diabetas, hipotirozė), urologinės ligos (šlapimo pūslės uždegimas, šlapimo pūslės akmenys), dubens organų operacijos ir kt.
Mišrus šlapimo nelaikymas. Jam būdingi pirmųjų dviejų formų šlapimo nelaikymo simptomų deriniai.
Šlapimo nelaikymas dėl pūslės persipildymo. Persipildžius šlapimo pūslei, slėgis pūslėje viršija uždaromojo aparato funkcines galimybes, todėl šlapimas išteka iš pūslės. Ši sutrikimas dažnesnis vyrams, sergantiems prostatos ligomis. Šlapimo pūslė gali persipildyti dėl įvairių priežasčių, dažniausiai anatominių struktūrinių arba funkcinių kliūčių, sutrikdančių šlapimo nutekėjimą iš pūslės: naviko, šlaplės spazmų, šlapimo pūslės atonijos ar hipotonijos ir kt.
Funkcinis šlapimo nelaikymas. Šio tipo šlapimo nelaikymas būdingesnis vyresnio amžiaus, neįgaliems ar psichikos ligomis sergantiems asmenims. Esant funkciniam šlapimo nelaikymui, pats šlapinimosi mechanizmas nėra sutrikęs, tačiau pacientas dėl įvairių priežasčių neina arba nespėja nueiti į tualetą, pavyzdžiui, dėl judėjimo, mąstymo ar pažinimo funkcijų sutrikimo, kai kurių vaistų vartojimo ir kt.
Dažniausiai šlapimo nelaikymą sukelia šie vaistai:
- darantys anticholinerginį poveikį (antipsichoziniai, antidepresantai);
- alfa adrenoreceptorių agonistai (skatina šlapimo pūslės persipildymą);
- vaistai nuo Parkinsono ligos(sukelia skubos šlapimo nelaikymą);
- angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai (skatina diurezę, atpalaiduoja dubens dugno raumenis, sukelia kosulį);
- raminamieji ir migdomieji vaistai (gali sukelti funkcinį šlapimo nelaikymą dėl antrinio slopinimo);
- kalcio kanalų blokatoriai (mažina šlapimo pūslės raumenų kontraktiliškumą, todėl gali sukelti šlapimo susilaikymą ir persipildymo šlapimo nelaikymą);
- α -adrenoreceptorių antagonistai (sukelia šlapimkanalio rauko atoniją, atsipalaidavimą);
- diuretikai gali skatinti šlapimo pūslės persipildymo šlapimo nelaikymą.
Gydymo principai ir būdai
Diagnozavus šlapimo nelaikymą ir nustačius jo tipą, skiriamas gydymas. Gydant siekiama sumažinti šlapimo nelaikymo epizodų dažnumą, kartais pavyksta visiškai kontroliuoti šlapinimąsi.
Gydymas pradedamas nuo nemedikamentinių priemonių. Rekomenduojama, jei įmanoma, šalinti šlapimo nelaikymą skatinančius veiksnius: mažinti antsvorį, stiprinti dubens raumenis specialiais Kėgelio pratimais, vengti vidurių užkietėjimo. Jei tai nepadeda, taikoma elektrinė šlapimo pūslės stimuliacija, biologinė elgesio terapija: pacientui patariama treniruoti šlapimo pūslę retinant šlapinimosi intervalus, susidaryti šlapinimosi grafiką, vengti šlapimo pūslę dirginančių gėrimų (su kofeinu, alkoholinių, gazuotų), būtinas adekvatus fizinis aktyvumas.
Jei nemedikamentinės priemonės nepadeda, skiriama vaistų. Medikamentinis gydymas veiksmingiausias esant skubos šlapimo nelaikymui arba vyraujant jo simptomams.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 7, 2012