Kol dėl rizikos veiksnių įtakos atsiranda kliniškai pasireiškiančių širdies ir kraujagyslių pažeidimų (krūtinės angina, aritmijos, širdies nepakankamumas ir kt.), gali praeiti keletas dešimtmečių. Pažeidimų progresavimo sparta ir intensyvumas priklauso nuo rizikos veiksnių poveikio stiprumo ir trukmės, individualių paciento organizmo savybių, gretutinių ligų, taikomo gydymo ir kt.
Arterinė hipertenzija, rūkymas, dislipidemija ir kiti rizikos veiksniai sukuria organizme oksidacinio streso būklę, kuri neišvengiamai sukelia pavojingų patofiziologinių sutrikimų kaskadą (1 pav.):
- kraujagyslių endotelio disfunkciją;
- kraujagyslių sienelių mikrouždegimą;
- kraujagyslių ir miokardo hipertrofiją bei fibrozę (remodeliavimosi išraiška).
Bet kurioje šios kaskados pakopoje galimas klinikinis širdies ir kraujagyslių ligų pasireiškimas, bet dažniausiai jų atsiranda vėlesniu etapu, peržengus fiziologinės kompensacijos ribas, t. y. išryškėjus patologiniam širdies ir kraujagyslių remodeliavimuisi.
RAAS disfunkcija – širdies ir kraujagyslių ligų pagrindas
Nustatyta, kad praktiškai visuose pasireiškiančių širdies ir kraujagyslių pažeidimų mechanizmuose aktyviai dalyvauja RAAS.
RAAS disfunkcijos sukeltas neurohormoninis aktyvumas skatina pavojingus širdies ir kraujagyslių pažeidimus ir komplikacijas: aterosklerozę, vainikinių arterijų trombozę, miokardo išemiją, aritmijas, kairiojo skilvelio hipertrofiją ir širdies nepakankamumą bei mirtiną baigtį.
ŠKL riziką galima reikšmingai sumažinti koreguojant arba eliminuojant minėtus rizikos veiksnius. Vienas efektyviausių būdų – kraujospūdžio kontrolė. Sumažinus kraujospūdį tinkamai parinktais vaistais, galima efektyviai paveikti daugelį patofiziologinių grandžių, lemiančių širdies ir kraujagyslių ligas bei komplikacijas: slopinti oksidacinį ir mechaninį stresą, koreguoti ar pristabdyti ikiklinikinius širdies ir kraujagyslių, kitų organų taikinių pažeidimus, sumažinti klinikinių sindromų (miokardo infarkto, insulto, lėtinės inkstų ligos, širdies nepakankamumo) vystymosi riziką, atitolinti mirtį. Vienas efektyviausių būdų šiems tikslams pasiekti – RAAS funkciją slopinančių vaistų vartojimas.
RAAS sintetina ar aktyvina daug biologiškai veiklių medžiagų, dalyvaujančių įvairiuose homeostazės ir ligų formavimosi procesuose. Iš kepenyse susintetinto angiotenzino I veikiant angiotenziną konvertuojančiam fermentui (AKF) susidaro stipriausia natūrali hipertenzinė medžiaga – angiotenzinas II. Angiotenzinas II veikia per specifinius receptorius.
Veikiant 1 tipo receptorius (AT1):
- atsiranda sisteminė vazokonstrikcija, kyla kraujospūdis;
- pažeidžiama (hipertrofuoja) širdis ir kraujagyslės;
- sutrinka endotelio funkcija;
- progresuoja aterosklerozė ir daugėja jos komplikacijų;
- skatinama ląstelių apoptozė;
- pažeidžiami inkstai (proteinurija, albuminurija, glomerulosklerozė, mažėja glomerulų filtracijos greitis, skatinamas aldosterono atsipalaidavimas).
Veikiant 2 tipo receptorius (AT2):
- skatinama audinių regeneracija;
- slopinama neadekvati ląstelių proliferacija.
Žalingą angiotenzino II poveikį organams taikiniams lemia keturi svarbiausi mechanizmai:
- skatinimas oksidacinis stresas;
- endotelio disfunkcija;
- uždegimas;
- audinių remodeliavimasis.
Labiausiai, veikiant šiems mechanizmams, skatinama aterosklerozė, aterotrombozė, fibrozė ir hipertrofija. Kliniškai šie pažeidimai pasireiškia miokardo infarktu, insultu, periferinių arterijų liga, širdies nepakankamumu.
Sveiko žmogaus organizme angiotenzino II poveikis neperžengia fiziologinių ribų, nes jį atsveria tuose pačiuose metabolizmo procesuose dalyvaujantis bradikininas.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 7, 2012