Tikslių duomenų apie vidurių užkietėjimo paplitimą nėra, nes žmonių požiūris į šį negalavimą labai individualus. Žmogus, kuris paprastai tuštinasi du kartus per dieną, vidurių užkietėjimu gali skųstis kartais nepasituštinęs porą dienų iš eilės. Kita vertus, tris kartus per savaitę pasituštinantis žmogus gali jaustis visiškai gerai ir teigti, jog neturi tuštinimosi sutrikimų.
Įvairių tyrėjų duomenimis, Šiaurės Amerikoje vidurių užkietėjimas nustatytas iki 27 proc. populiacijos, o pagyvenusių žmonių grupėje – 50–74 proc. Vidurių užkietėjimas dažniau vargina moteris ir vyresnio amžiaus asmenis. Vyrams vidurių užkietėjimas pasitaiko 2–3 kartus rečiau.
Lėtinis vidurių užkietėjimas – nemaža našta valstybių sveikatos priežiūros biudžetams. Vien Jungtinėse Amerikos Valstijose dėl vidurių užkietėjimo kasmet užregistruojama daugiau kaip 7 mln. pacientų apsilankymų pas gydytojus. Vidurių užkietėjimas (konstipacija, obstipacija) yra 5-oji pagal dažnumą ambulatoriškai nustatoma gastroenterologinė diagnozė. Vieno paciento, kuris kreipėsi į gydytojus dėl vidurių užkietėjimo, diagnostinis ištyrimas atsieina 3 tūkst. JAV dolerių, o gydymas – dar vidutiniškai 4,5 tūkst. dolerių.
Tyrimai rodo, kad vidurių užkietėjimas daro tokią pat reikšmingą neigiamą įtaką pacientų gyvenimo kokybei kaip artritas ar cukrinis diabetas.
Diagnostika
Tikslaus vidurių užkietėjimo apibrėžimo nėra. Dabar klinikinėje praktikoje diagnozuojant lėtinį vidurių užkietėjimą vadovaujamasi Romos III sutarimo kriterijais:
- ne mažiau kaip 25 proc. tuštinimosi atvejų pacientui tenka stangintis;
- ne mažiau kaip 25 proc. tuštinimosi atvejų pacientas tuštinasi kietomis ar grublėtomis išmatomis;
- ne mažiau kaip 25 tuštinimosi atvejų juntamas nevisiškas išsituštinimas;
- ne mažiau kaip 25 proc. tuštinimosi atvejų juntama anorektalinė obstrukcija/blokada;
- ne mažiau kaip 25 proc. tuštinimosi atvejų pacientui tenka „rankomis“ palengvinti tuštinimosi procesą;
- tuštinamasi rečiau nei 3 kartus per savaitę.
I. Lėtinis vidurių užkietėjimas diagnozuojamas, jei:
- nustatomi 2 arba daugiau iš minėtų šešių požymių (simptomų);
- simptomai prasidėjo ne mažiau kaip prieš 6 mėnesius;
- simptomai tęsiasi ne mažiau kaip 3 mėnesius.
II. Pacientas be vidurius laisvinančių vaistų normaliai tuštinasi retai.
III. Nepakanka požymių dirgliosios storosios žarnos sindromui diagnozuoti.
Gleivės ar kraujas ant išmatų gali būti su vidurių užkietėjimu nesusijusių pažeidimų simptomas. Jei gleivių ar kraujo pastebima pakartotinai, pacientą reikia kryptingai tirti. Esant sunkios formos lėtiniam vidurių užkietėjimui, gali susiformuoti „išmatų kamštis“, vadinamas fekaloma.
Lėtinio vidurių užkietėjimo priežastys nenustatytos. Įvairūs autoriai nurodo dvi svarbiausias patofiziologines vidurių užkietėjimo formas: dėl sulėtėjusio storųjų žarnų turinio slinkimo ir dubens mikrofloros disfunkcijos. Kitos galimos lėtinio vidurių užkietėjimo priežastys: netinkama mityba (mažas dietinių skaidulų kiekis maiste), per mažai suvartojama skysčių, judrumo stoka (hipodinamija), sutrikusi elektrolitų pusiausvyra (hiperkalcemija, hipermagnemija, hipokalemija), endokrininiai ir metaboliniai sutrikimai (cukrinis diabetas, hipotirozė, hiperparatiroidizmas, lėtinė inkstų liga), neurologinės būklės (demencija, išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga, stuburo smegenų pažeidimai, cauda equina sindromas), psichologiniai sutrikimai (depresija, distresas, narkomanija), kai kurių vaistų vartojimas (anticholinerginių, beta blokatorių, diuretikų, kalcio kanalų blokatorių, opioidų, geležies papildų, antidepresantų, nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, aspirino, acetaminofeno).
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 6, 2012 „Ekspertų rekomendacijos“