Virškinimo trakto mikrofloros sutrikimai neretai būna svarbi įvairių jo ligų priežastis. Medžiagos ar preparatai, normalizuojantys sutrikusią virškinimo trakto mikroflorą, vadinami probiotikais. Liaudies medicinos praktikoje jie vartojami daugelį šimtmečių, bet moksliškai nuodugniai imti tyrinėti tik XX amžiuje. Nustatyta, kad probiotikai virškinimo trakto veiklą normalizuoja veikdami įvairiais mechanizmais.
Probiotikai – gerieji mikroorganizmai
Probiotikų vartojimas nėra aiškiai apibrėžtas ekspertų sutarimais ir teisės aktais. Pasaulyje patikimų klinikinių tyrimų probiotikų veiksmingumui sergant tam tikromis virškinimo trakto ligomis įvertinti atlikta palyginti nedaug.
Probiotikai gaminami įvairių formų, todėl moksliškai palyginti skirtingų preparatų efektyvumą sudėtinga. Daugiausia tyrimų atlikta siekiant įvertinti probiotikų veiksmingumą gydant antibiotikų sukeltą viduriavimą, Clostridium difficile kolitą, infekcinę diarėją, opinį kolitą, Krono ligą, dirgliosios žarnos sindromą ir kitus virškinimo trakto sutrikimus.
Pasaulio sveikatos organizacija pateikia tokį probiotikų apibrėžimą: probiotikai – tai gyvi organizmai, kurie, vartojami adekvačiomis dozėmis, yra naudingi juos vartojančio asmens sveikatai. Dabar vartojami įvairios sudėties probiotikai:
- bakterijos (pieno rūgšties bakterijos, Escherichia coli padermės, pavyzdžiui, Nissle 1917);
- mielių grybeliai (Saccharomyces boulardii).
Įvairioms ligoms gydyti, be probiotikų, dar vartojami prebiotikai ir sinbiotikai. Prebiotikai – tai nesuvirškinamos medžiagos, skatinančios „gerosios“ virškinimo trakto mikrofloros dauginimąsi (laktuliozė, inulinas, iš svogūnų, česnakų, porų, artišoko, bananų, pomidorų, kviečių, avižų, sojos pupelių ir kitokių augalų išskirti oligosacharidai), o sinbiotikai – probiotikų ir prebiotikų deriniai (pavyzdžiui, inulinas ir Lactobacillus rhamnosus GG arba Bifidobacter longum). Probiotinių mikroorganizmų metabolizmo metu susidarę bioproduktai, darantys įtaką įvairioms žmogaus organizmo funkcijoms, vadinami postbiotikais.
Probiotikai, prebiotikai, sinbiotikai ar jų turintys modifikuoti maisto produktai laikomi funkciniu maistu. Funkcinio maisto nauda organizmui negali būti priskiriama jį sudarančioms medžiagoms. Į funkcinio maisto kategoriją įeina motinos pienas ir jo pakaitalai (dirbtiniai mišiniai), „gyvas“ probiotinis jogurtas.
Apie probiotikų naudą žmogui vienas pirmųjų prabilo žymus rusų mokslininkas fiziologas, Nobelio premijos laureatas Ilja Mečnikovas 20 a. pradžioje. Jis aprašė Rytų Europos tautas, kurių kasdienio raciono pagrindą sudarė fermentuoto pieno produktai. Šiuo mitybos ypatumu I. Mečnikovas bandė paaiškinti, kodėl šiose tautose tiek daug žmonių sulaukia gilios senatvės. I. Mečnikovas teigė, kad žarnyne gyvenantys proteoliziniai mikroorganizmai sintezuoja toksines medžiagas, kurios nuodija organizmą ir skatina kūno senėjimą. Senėjimo procesui stabdyti mokslininkas siūlė reguliariai vartoti fermentuoto pieno produktų, pirmiausia, rūgpienio, kad į storąsias žarnas patektų pieno rūgšties bakterijų ir sumažėtų žarnyno pH, būtų slopinamos proteolizinės bakterijos ir organizmo senėjimas.
1917 metais, per Pirmąjį pasaulinį karą, Alfredas Nissle iš kareivių, kurie nesuviduriavo šigeliozės protrūkio metu, fekalijų išskyrė vieną E. coli padermę ir nustatė, kad šios bakterijos efektyviai gydo tokias ūmines virškinimo trakto infekcijas kaip salmoneliozė ar šigeliozė. E. coli Nissle nuo 1917 m. iki šiol naudojamos ne pieno rūgšties bakterijų probiotikų gamybai.
Poveikio mechanizmas
Virškinimo traktui tenka svarbus vaidmuo individo sąveikos su aplinka procese. Nustatyta, kad žmogaus virškinimo trakte gyvena apie 10 trilijonų įvairių rūšių mikroorganizmų, kurių bendras svoris sudaro 1–2 kg. Tik nedidelę dalį jų (300–500 rūšių) pavyksta kultivuoti in vitro ir tyrinėti. Žarnų epitelio ląstelės geba atskirti patogeninius, invazinius, žiuželinius mikroorganizmus nuo „gerųjų“. Tačiau kartais atpažinimo procesas nebūna sklandus – tada virškinimo traktą kolonizuoja patogenai, sutrikdoma natūrali mikroflora.
Tyrimai rodo, kad probiotikų poveikis kompleksinis:
- moduliuoja virškinimo trakto imuninius procesus, uždegimo citokinų profilį ir kitas uždegimo kaskados grandis);
- suardo dujų susidarymą skatinančių tulžies rūgščių jungtis su bakterijomis ir slopina patogeninių mikroorganizmų veiklą;
- fermentuoja žarnyne esančias maisto medžiagas, skatina organinių rūgščių susidarymą ir keičia (normalizuoja) žarnyno mikroflorą;
- sustiprina barjerinę žarnų epitelio funkciją;
- stimuliuoja m-opioidinius ir kanabinoidinius žarnų epitelio receptorius;
- slopina vidaus organų padidėjusį jautrumą, stuburo smegenų aferentinius impulsus ir atsaką į stresorius.
Probiotikų formos ir technologijos
Nors probiotikai išleidžiami įvairiomis formomis, tačiau gydytojai dažniausiai rekomenduoja probiotikų tabletes arba miltelius. Neretai klinikinėje praktikoje kyla klausymų, ar visi išleidžiami probiotikai yra kokybiški, efektyvūs ir veiksmingi. Mokslinėje literatūroje išskiriamos patikimo ir kokybiško probiotiko požymių savybės:
- aiškiai identifikuota bakterijos padermė;
- saugus vartoti geriamąja forma;
- gerai sukimba su gleivinės epiteliu;
- aktyviai kolonizuoja žarnyną;
- turi įrodytą naudingą poveikį sveikatai.
Probiotikas turi būti stabilios formos ir tinkamas ilgiau saugoti. Probiotiko sudėtyje esantis bakterijų kolonijų skaičius turi būti pakankamas, o pačios bakterijos atsparios skrandžio sulčių ir tulžies rūgščių poveikiui, kad pakankamas jų kiekis pasiektų plonąsias ir storąsias žarnas. Paradoksalu, tačiau jokie norminiai dokumentai griežtai nereglamentuoja probiotikų kokybės ir sudėties, todėl patikimai įvertinti jų veiksmingumą ir saugumą sudėtinga.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 7, 2012