Andrius Cimbalas1,2, Neringa Jurkutė1, 2, Simona Stech1,2, Dina Juškienė1,2, Rimvydas Ašoklis1,2
1 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Akių ligų centras
2 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas
Reikšminiai žodžiai: centrinės tinklainės venos ar šakos trombozė, bevacizumabas, pseudoeksfoliacinis sindromas.
Santrauka
Tikslas. Įvertinti gydymo 1,25 mg bevacizumabo (Avastin) injekcija į stiklakūnį efektyvumą, esant nepraeinančiam geltonosios dėmės paburkimui po įvykusios centrinės tinklainės venos trombozės (CTVT) ar centrinės tinklainės venos šakos trombozės (CTVŠT) ir pseudoeksfoliaciniam sindromui (PEKSS).
Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyviai išanalizuotos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų (VULSK) Akių ligų skyriuje gydytų ir stebėtų 168 pacientų, kuriems buvo CTVT ar CTVŠT ir nepraeinantis geltonosios dėmės paburkimas bei ženkliai sumažėjęs regėjimo aštrumas, ambulatorinės kortelės. Vertinant gydymo 1,25 mg bevacizumabo injekcija į stiklakūnį efektyvumą, atsižvelgiant į pradinį regėjimo aštrumą, centrinės tinklainės storį bei amžių, buvo sudarytos dvi grupės: pirmąją grupę sudarė 21 pacientas, kuriam buvo CTVT ar CTVŠT, esant kliniškai nustatytam PEKSS (amžiaus vidurkis 74,5 (63–87 metai)), antrąją grupę – 21 pacientas, kuriam buvo CTVT ar CTVŠT nesant kliniškai patvirtinto PEKSS (amžiaus vidurkis 72,7 (60–85 metai)). Prieš kiekvieną injekciją bei kiekvienos apžiūros po jos metu (praėjus ne mažiau kaip 4 sav.) pacientams buvo vertinamas geriausias koreguotas regėjimo aštrumas (RA) ir atliktas optinės koherentinės tomografijos tyrimas įvertinti centrinės tinklainės dalies storiui (CTS) bei gydymo efektyvumą.
Rezultatai. 21 pacientui (12,5 proc.) buvo kliniškai nustatytas PEKSS, iš jų 17 (80,95 proc.) buvo CTVT ir 4 (19,05 proc.) – CTVŠT. Pirmos grupės pacientų, sergančių PEKSS, pradinio RA vidurkis – 0,16 (SD ± 0,19), antros grupės pacientų, nesergančių PEKSS, pradinio RA vidurkis – 0,18 (SD ± 0,19). Po gydymo pirmoje grupėje RA vidurkis buvo 0,29 (SD ± 0,26), antroje – 0,49 (SD ± 0,33) (Mann-Whitney testas, p = 0,043). CTS gydant pirmoje grupėje sumažėjo nuo 696,9 μm (SD ± 261,.9) iki 261,0 μm (SD ± 154,2), antroje – nuo 636,5 μm (SD ± 236.9) iki 254,5 μm (SD ± 167.2). Reikšmingo skirtumo tarp grupių nebuvo.
Išvados. PEKSS dažniau pasitaiko esant CTVT, lyginant su CTVŠT. Pacientams, kuriems kliniškai nebuvo nustatytas PEKSS, po gydymo, lyginant su pirmąja grupe, RA ženkliai pagerėjo, nors CTS sumažėjo abiejose grupėse. Todėl galima teigti, kad PEKSS yra neigiamas regėjimo prognozės veiksnys gydant ligonius, turinčius CTVT ar CTVŠT.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos oftalmologija“ 2012 Nr. 3