Imunitetas – tai organizmo apsaugos būdas, kurio pagrindinė užduotis – išsaugoti organizmo vidinę homeostazę, apginti nuo visko, kas jam genetiškai svetima. Imuniteto veiklos pagrindas – atpažinti „sava“ ir „svetima“. Šią užduotį atlieka speciali imuninė sistema, sauganti organizmą nuo mikroorganizmų, virusų, parazitų, persodintų svetimų audinių ląstelių, baltymų bei kitų genetiškai svetimų medžiagų – antigenų. Imuninė sistema pašalina mirusias ir pakitusias organizmo ląsteles.
Iš imunologijos mokslo istorijos…
Šiuolaikinė imunologija – tai vienas svarbiausių mokslų apie gyvybę, atsiradęs XIX amžiuje. Tačiau iki XX amžiaus septinto dešimtmečio ji buvo tik kurio nors mokslo – medicininės mikrobiologijos, infekcinių ligų, fiziologijos – taikomoji šaka.
Žodis „imunitetas“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio immunis ir reiškia „laisvas nuo ko nors“. Imuniteto reiškiniai buvo žinomi jau senovėje. Dažnos ir baisios epidemijos, nusinešusios daugiau žmonių gyvybių nei visi karai, padėjo žmonėms suvokti du labai svarbius dalykus: pirma, ne visi žmonės per epidemijas susirgdavo, antra, persirgusieji ir pasveikusieji antrą kartą šia liga nebesirgdavo.
Imunologijos pradininku laikomas prancūzų mokslininkas chemikas Luji Pasteras. Tiesa, jis su savo komanda imunitetą suvokė kaip organizmo neimlumą tik infekcinėms ligoms, nors iš tikrųjų imunitetas – tai organizmo gebėjimas pasipriešinti, išsivaduoti iš daugybės nepalankių veiksnių, veikiančių organizmą ir sukeliančių įvairias ligas, bei medžiagų, saugančių svetimą genetinę informaciją.
Pirmosios empirinės užuominos apie organizmo atsparumą – neimlumą infekcinėms ligoms randamos jau V amžiuje per. Kr. Graikijos istorikas Tukididas 430 m. pr. Kr. aprašė Atėnus užklupusį marą ir pastebėjo, kad išgyvenusieji po ligos (tarp jų ir pats istorikas) antrą kartą ja nebesusirgdavo. Tukididas veikale „Peloponeso karo istorijos“ rašė: „Pasveikusieji rado paguodą. Iš patyrimo jie žinojo, jog nebėra ko bijoti, nes persirgusio žmogaus niekada ta liga neužklumpa antrą kartą, nebent fatališkai…“.
Pasauliniu mastu imunologija ilgą laiką vystėsi kaip mikrobiologijos sritis ir jų pradiniai etapai sutapo. Iš pradžių buvo empirinis – faktų stebėjimas, vėliau – eksperimentinis ir šiuolaikinis.
Lietuvos imunologijos raidoje galima būtų išskirti šiuos pagrindinius etapus: ankstyvasis (1801–1939 m.), sovietinis (1940–1990 m.) ir trečiasis etapas, prasidėjęs atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1991 m.), – imunologijos raida nepriklausomoje Lietuvoje.
Imunitetas palaiko vidinę organizmo homeostazę
Žmogaus imuninė sistema turi specialias apsaugines reakcijas, kuriose dalyvauja daug organų, ląstelių ir neląstelinių struktūrų, su kurių pagalba atpažįsta „savą“ ir „svetimą“, taip pat šalina mirusias ir pakitusias organizmo ląsteles. Taip susiformuoja atmintis, kuri padeda organizmui susidoroti su antigenu šiam patekus į organizmą antrą kartą. Todėl suaugusieji nebeserga persirgtomis vaikiškomis ligomis.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2012 Nr. 7