Profesorę Allą Baubinienę puikiai žino ne tik kelios Lietuvos medikų bendruomenės kartos, bet ir aukščiausieji valdžios bei akademinio sluoksnio atstovai, gausybė jos buvusių pacientų. Gydytoja terapeutė kardiologė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė, šeimos medicinos pradininkė Lietuvoje dabar gyvena Kanadoje, tačiau gimtąją šalį aplanko kiekvieną vasarą. Šiemetės viešnagės metu susitikome maloniam pokalbiui apie įdomų ir prasmingą profesorės gyvenimą, ,jo aukštumas, pasiektas pasitelkus stiprią valią, darbštumą, rūpestingumą ir kitas geriausias žmogiškąsias savybes, kurių jai niekada nestigo, ir leidome profesorei pačiai tapyti jos spalvingą asmenybės portretą…
Esu „šimtaprocentinė“ kaunietė. Gimiau Lidijos ir Vladimiro Demidavičių šeimoje. Mano tėvas buvo vienas pirmųjų Lietuvos karo lakūnų. Nepriklausomoje Lietuvoje pirmuosius P. Mažylio organizuotus medicinos seserų akušerių kursus baigusi mama iš pradžių niekur nedirbo – pasišventė motinystei. Be šeimos, drausmės, kultūros, humanizmo, gerų manierų manę mokė ir Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolyno gimnazijos, įsikūrusios dabartinės Saulės gimnazijos patalpose, mokytojos vienuolės. Šioje gimnazijoje, kurioje buvo ir pradinės klasės, mokiausi nuo pirmos klasės. Mokslas trukdavo tik 3 metus (vietoj keturių įprastinėse mokyklose), tačiau gabūs mokiniai ją baigdavo per dvejus. Visada mokiausi labai gerai – vien penketais. Kai baigiau pradinę mokyklą, su mama išvažiavome į Panevėžį, nes tėvas paliko šeimą ir emigravo iš Lietuvos. Ten įstojau į mergaičių gimnaziją ir ją baigiau 1943 metais, baigiantis karui ir prasidėjus antrajam sovietines okupacijos etapui.
XXX
Visąlaik buvau labai aktyvi – sportavau, ypač mėgau lengvąją atletiką, žaidžiau tinklinio komandoje. Bet svarbiausia – šokau. Ir tautinius šokius, ir įvairias choreografines kompozicijas atlikdavau. Domėjausi įvairiais dalykais. Besimokydama paskutinėje gimnazijoje klasėje bei sėkmingai įveikusi atranką patekau į režisieriaus J. Miltinio teatro studiją. Kai, atlikusi diplominį darbą, pasakiau, jog negaliu gyventi vien teatru, ką visąlaik pabrėždavo J. Miltinis, maestro supyko. Tačiau aš iš tiesų turėjau ir daugiau siekių…
XXX
Mums įteikė mergaičių gimnazijos atestatus tą dieną, kai vokiečiai pralaimėjo prie Stalingrado. Buvo baisus gedulas, tad nei apie šokius, nei apie jokias linksmybes nebuvo net kalbos. Susirūpinusi, kad manęs vokiečiai neišvežtų darbams į Vokietiją, mama mane išsiuntė į Kauną. Apsigyvenau mamos draugų šeimoje. Stojau į mokytojų seminariją – iškart į 4 kursą. Tačiau… privalėjau įvykdyti vieną sąlygą – išlaikyti net 13 egzaminų. Visus sėkmingai išlaikiau ir mane priėmė. Labai džiaugiausi, kad baigiau šią seminariją ir gavau pradžios mokyklų mokytojo diplomą.
Itin naudingas gyvenime buvo čia išklausytas psichologijos, kurias dėstė A. Maceina, kursas. Tačiau dirbti mokykloje man neteko, nes pradėjo veikti vokiečių uždarytas Vytauto Didžiojo universitetas, kuriame nusprendžiau studijuoti mediciną.
XXX
Kažkada mano matematikos mokytoja I. Repšienė yra sakiusi, jog padarysiu didžiausią nuodėmę, jeigu netapsiu matematike. Tad, manau, pasirinkusi mediciną, ją tikrai nuvyliau, nes iš tiesų matematika man labai sekėsi. Mediciną pasirinkau atsitiktinai. Galbūt norėdama įrodyti, kad moters vieta – ne tik virtuvėje, kad jai turi rūpėti ne vien šeima, vaikai ir bažnyčia – kaip tvirtindavo mano suolo draugės brolis. Beje, nusprendusi studijuoti mediciną, nepaisiau ir mamos patarimo to nedaryti, nes ji sunkiai dirbo ir puikiai žinojo, kokia našta gula ant medikų pečių.
XXX
Studijuodama antrame KMU kurse, vos tik išlaikiusi anatomijos egzaminą, pradėjau katedroje dirbti laborante. Dirbau iki paskutinio kurso pavasario semestro – tada jau pradėjau ruoštis egzaminams. Man patiko labai daug specialybių, bet, pradėjusi klausyti vidaus ligų kursą, supratau, kad tai plačiausia ir mane labiausiai traukianti medicinos sritis. 1949 metais laikant baigiamąjį egzaminą pas tuomet dar docentą Z. Januškevičių, jis man pasiūlė dirbti asistente Vidaus ligų katedroje, kuriai tuomet vadovavo prof. J. Kupčinskas. Aš su džiaugsmu ir dėkingumu priėmiau šį pasiūlymą ir šioje katedroje, daug vėliau tapusia klinika, prabėgo beveik pusė amžiaus. Su ja atsisveikinau tiktai 1992 metais.
XXX
Dirbti man visada sekėsi. Dar visai jauna, turėdama vos trejų mėnesių praktinio darbo stažą, buvau paskirta Vidaus ligų skyriaus vedėja. Šios pareigos man teko į karinę tarnybą pakvietus tuometinį šio skyriaus vadovą J. Bakšį. Aišku, jaučiau didžiulę atsakomybę. Man stigo patirties, žinių, tačiau aš labai stengiausi, daug skaičiau, tariausi su kolegomis. Visąlaik stengiausi tobulėti, gilintis į mokslo pasaulį. Kai vieni mano kolegos asistentai išvyko ruošti kandidatinių disertacijų į Maskvą, aš atsidūriau Leningrade. Mano disertacinis darbas buvo susijęs su hipertonija, padidėjusio kraujospūdžio gydymo metodų analize. Ši tema labai domino. Tuo metu mano gyvenime vyko didelių permainų – ir ne visos buvo malonios. Aš jau buvau ištekėjusi (mano vyras vaikų chirurgas-ortopedas Petras Baubinas). Grįžau iš Leningrado tuo metu, kai jis susirgo hepatitu A. Kai sutuoktinio sveikata jau ėmė taisytis, hepatitu užsikrėčiau aš. Situacija labai komplikavosi, nes aš tuo metu laukiausi. Ligoninėje teko praleisti turbūt 3 mėnesius, jaučiausi labai išsekusi, labai jaudinausi dėl būsimo kūdikio sveikatos. Aišku, buvo malonu, kad mane kasdien lankė ir gydė kolegos gydytojai. Ligą pavyko nugalėti, susilaukiau dukrytės. Sunku dabar patikėti, kad, gimusi labai mažytė, ji sėkmingai užaugo ir pati tapo gydytoja.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ nr. 8, 2012