Vaginitas – viena dažniausių moters sveikatos problemų, lemianti ne tik diskomfortą, bet galinti sukelti reikšmingų komplikacijų. Makšties išskyrų sekreciją skatina įvairios fiziologiniai bei patologiniai veiksniai, iš kurių dažniausios infekcinės ligos, pavyzdžiui, kandidamikozė ar bakterinė vaginozė.
Makšties sekrecija – fiziologija ir patologija
Makšties išskyrų pagausėjimas – ne visada ligos simptomas. Normalų makšties sekretą sudaro riebalų, prakaito, Bartolinio ir Skeno liaukų išskiriamos medžiagos, taip pat atsilupusios epitelio ląstelės, kaklelio gleivės bei endometriumo ertmės ir kiaušintakių sekretas. Šis sekretas patenka į užpakalinį makšties skliautą ir neprilimpa prie makšties sienelės. Normalus makšties sekreto pH yra apie 3,8–4,5. Išskyrų vandeningumas menstruacinio ciklo metu taip pat kinta. Prieš ovuliaciją išskyros tampa vandeningesnės, dėl to dažnai klaidingai palaikomos patologinėmis. Stresas taip pat padidina išskyrų vandeningumą. Esant fiziologiškai gausesnėms išskyroms, jokių kitų simptomų nebūna.
Priešingai, patologinės išskyros prilimpa prie makšties sienelės ir dažnai sukelia tokius simptomus kaip dirginimą, niežulį, taip pat dizuriją ar dažną šlapinimąsi. Išskyros gali būti tiek tirštos, tiek vandeningos, įvairios spalvos: baltos, geltonos, pilkos ar žalios. Dažniausiai patologines išskyras sąlygoja infekcijos: kandidamikozė, bakterinė vaginozė, įskaitant ir lytiškai plintančias ligas. Vaginitą gali sukelti ir įvairūs cheminiai dirgikliai.
Aiškinantis vaginito priežastis reikėtų pagalvoti ir apie atrofinį vaginitą. Jam būdinga gleivinės sausmė ir epizodinis pakraujavimas. Atrofinis vaginitas būdingas ne tik moterims po menopauzės, bet ir žindyvėms ar esant atletinei amenorėjai.
Makšties kandidamikozė
Makšties kandidamikozė – viena dažniausių infekcijų, kuria bent kartą per gyvenimą suserga didžioji dalis moterų, apie 75 proc. moterų patiria bent vieną grybelinės makšties infekcijos epizodą. Apie 90 proc. grybelinių makšties infekcijų sukelia Candida albicans, o kitas – Candida glabrata ir Candida tropicalis. Apie 15–20 proc. moterų būdinga besimptomė kolonizacija, iki 40 proc. – nėštumo metu. Simptominės ir besimptomės infekcijos sukėlėjai panašūs.
Makšties kandidamikozę skatina daugybė veiksnių. Labiausiai susirgti rizikuoja nėščios moterys bei vartojančios geriamuosius kontraceptikus. Įrodyta, jog estrogenai didina Candida adheziją prie makšties sienelių. Plataus poveikio antibiotikų vartojimas taip pat didina makšties kandidamikozės infekcijos riziką. Kiti veiksniai: cukrinis diabetas, sisteminio poveikio gliukokortikoidų vartojimas, imunosupresija. Pasikartojanti makšties kandidamikozė gali būti imunosupresijos požymis.
Didelei daliai (40–70 proc.) moterų, kurios neturi rizikos veiksnių, infekcija linkusi kartotis. Tai aiškinama sumažėjusiu T limfocitų reaktyvumu Candida antigenui.
Infekcijai būdingi klasikiniai simptomai ir požymiai, bet jų dažnai nebūna ar būna nespecifiniai (1 lentelė).
Diagnostikos kriterijai (III B):
- Bekvapės išskyros;
- Grybelių ar pseudohifų nustatymas drėgnajame tepinėlyje (40–60 proc. jautrumas);
- Grybelių ar pseudohifų nustatymas Gramo būdu dažytame tepinėlyje (jautrumas > 65 proc.);
- Pasėlyje išauginama Candida sukėlėjų.
Gydymo indikacijos:
- Simptominė infekcija, kai mikroskopuojant ar bakteriologinio tyrimu nustatoma Candida sukėlėjų;
- Jei simptomų nėra, gydyti nereikia;
- Simptomų nepatiriančių partnerių, gydyti nereikia.