Cukrinis diabetas ir širdies bei kraujagyslių ligos
Dr. Jolita Badarienė
VUL SK Kardiologijos ir angiologijos klinika
Viena dažniausių mirties priežasčių sergant cukriniu diabetu (CD) yra širdies ir kraujagyslių ligos (ŠKL). CD ligoniams rizika susirgti ŠKL, patirti miokardo infarktą yra gerokai didesnė, dažniau nustatoma nebyli išemija nei CD nesergantiems žmonėms.
Nacionalinės cholesterolio mokymo programos (NCEP) rekomendacijose bei Europos kardiologų draugijos nuorodose 2 tipo CD pagal mirtingumo nuo ŠKL riziką prilyginamas išeminei širdies ligai (IŠL), t. y. CD laikomas IŠL ekvivalentu. Toks klasifikavimas grindžiamas septynerių metų stebėjimo tyrimo rezultatais, gautais lyginant CD sergančius pacientus, nepatyrius miokardo infarkto (MI) (vid. amžius – 58 m.), su pacientais, nesergančiais CD, bet patyrusiais MI (vid. amžius – 56 m.). Paaiškėjo, kad abiejų grupių pacientams rizika buvo panaši: susirgti MI atitinkamai 20 proc. ir 19 proc., o mirti – atitinkamai 15 proc. ir 16 proc. Pati didžiausia MI rizika nustatyta grupėje pacientų, sergančių 2 tipo CD, kurie jau buvo patyrę MI, lyginant su nesergančiais CD ir nepatyrusiais MI (45 proc. ir 4 proc. atitinkamai). Šie rezultatai nepriklausė nuo kitų rizikos veiksnių, kaip antai bendrojo cholesterolio koncentracijos, arterinės hipertenzijos, rūkymo.
CD ir IŠL sąsajos
Sąsaja tarp CD ir IŠL įrodyta jau baigtu Framinghamo širdies tyrimu ir Dauginių rizikos veiksnių poveikio tyrimu (angl. Multiple Risk Factor Intervention Trial, MRFIT). Framinghamo širdies studijoje nustatyta, kad CD vyrams ŠKL riziką padvigubina, o moterims ji padidėja net tris kartus. CD išlieka pagrindiniu nepriklausomu ŠKL rizikos veiksniu ir koregavus grupes pagal amžių, hipertenziją, rūkymą, dislipidemiją ir kairiojo skilvelio hipertrofiją.
Panašūs rezultatai ir MRFIT tyrimo. 12 metų laikotarpiu nuo ŠKL mirė 9,7 proc. iš 5163 tirtų vyrų, kurie vartojo vaistų CD gydyti, ir 2,6 proc. iš 342815 vyrų, nevartojusių antidiabetinių vaistų. Šis skirtumas nepriklausė nuo amžiaus, etninės grupės, cholesterolio koncentracijos, sistolinio arterinio kraujo spaudimo ir tabako naudojimo.
ŠKL rizika dar didesnė sergant 1 tipo CD. Tai įrodyta, išnagrinėjus 292 pacientų, sergančių 1 tipo CD, duomenis. Nuo 30 metų amžiaus šių pacientų mirtingumas nuo ŠKL didėja sparčiai, ypač jei yra sutrikusi inkstų funkcija. Framinghamo širdies tyrime 1 tipo CD ligonių iki 55 metų grupėje mirtingumas nuo ŠKL buvo 35 proc., lyginant su 8 proc. ir 4 proc. CD nesergančių vyrų ir moterų grupėse.
Dauguma klinikinių tyrimų įrodė, kad aterosklerozės išplitimas vainikinėse arterijose (VA) sergant CD yra ženkliai didesnis. Pavyzdys – trombolizės, angioplastikos ir miokardo infarkto (angl. Thrombolysis and Angioplasty in Myocardial infarction, TAMI) tyrimas, į kurį įtraukta 148 CD sergantys pacientai ir 923 nesergantys, kuriems nuo 90 min. iki 7–10 dienų po trombolizės buvo atlikta perkutaninė vainikinių arterijų intervencija (PVAI). Nustatyta, kad CD ligonių VA buvo dauginių pokyčių (atitinkamai 66 proc. ir 46 proc.), ir didesnei daliai pokyčių rasta keliose VA, t. y. buvo vadinamoji kelių vainikinių arterijų liga.
Dauginiai pokyčiai itin būdingi besimptomiams 2 tipo CD sergantiems pacientams, ypač tiems, kurie turi du ir daugiau rizikos veiksnių. Taip pat pastebėta sąsaja tarp aterosklerozinių plokštelių išplitimo VA ir glikemijos kontrolės – kuo didesnė glikemija, tuo labiau išplitę ateroskleroziniai VA pokyčiai.
2 tipo CD atvejais dažniau pasitaiko besimptomė ŠKL, kurią galima nustatyti atlikus krūvio mėginius, VA kompiuterinę angiografiją arba kitus diagnostinius krūvio echokardiografinius tyrimus. Kai kurie 2 tipo CD sergantys pacientai patiria lengva arba netipinį krūtinės anginos skausmą, taip pat nebyliuosius miokardo infarktus.
Dažniausi ŠKL rizikos veiksniai sergant CD
CD ligoniai paprastai turi daugiau rizikos veiksnių nei asmenys, nesergantys CD, t. y. dažniau serga arterine hipertenzija, nutukimu, turi ryškesnius lipidų sutrikimus, padidėjusią fibrinogeno koncentraciją. Svarbiausia, kad dauguma rizikos veiksnių būna prediabeto laikotarpiu. Kaip minėta, sergant CD, ŠKL rizika padidėja keleriopai. Esant CD, IŠL rizika priklauso ir nuo rizikos veiksnių skaičiaus bei jų ryškumo. Stipriausi rizikos veiksniai yra arterinė hipertenzija, padidėjusi MTL cholesterolio koncentracija, rūkymas, metabolinis sindromas, hiperglikemija ir mikroalbuminurija. PROCAM tyrimu įrodyta, kad MI rizika sergant CD padidėja 2,5 karto, sergant CD ir arterine hipertenzija – 8 kartus, sergant CD, arterine hipertenzija ir esant lipidų apykaitos sutrikimui – 19 kartų, insulto ir PSIP rizika padidėja 2–3 kartus.
Sergant CD ir lipidų profilis būna kitoks nei nesergant. CD sergantiems pacientams, ypač nutukusiems, būdinga padidėjusi trigliceridų koncentracija ir sumažėjusi DTL cholesterolio koncentracija.
CD atvejais didėjant glikemijos koncentracijai, didėja ŠKL rizika. Kaskart glikozilinto hemoglobino koncentracijai padidėjus 1 proc., ŠKL komplikacijų rizika padidėja 1,18 karto. Nustatyta sąsaja ir tarp glikozilinto hemoglobino padidėjimo ir aterosklerozės išplitimo VA. Visiems CD sergantiems pacientams rekomenduojama griežta glikemijos kontrolė, ypač tiems, kuriems diagnozuotas ūminis MI.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 9, 2012