Prof. Inga Arūnė Bumblytė,
LSMU MA Nefrologijos klinikos vadovė
Tiek 1 tipo, tiek 2 tipo cukrinis diabetas (CD) gali sukelti inkstų pažeidimą, vadinamą diabetine nefropatija. Tai yra glomerulų liga, kuriai būdingi trys pagrindiniai morfologiniai požymiai: mezangiumo proliferacija, glomerulų bazinės membranos sustorėjimas ir glomerulų sklerozė. Pagrindinis klinikinis požymis – tai albuminurija, kuri pradžioje būna nedidelė (30–300 mg/d., vadinama mikroalbuminurija), o vėliau palaipsniui didėja ir gali pasiekti net nefrozės lygį (> 3,5 g/d.). Didėjant albuminurijai, pamažu pradeda blogėti inkstų funkcija, t. y. mažėti glomerulų filtracijos greitis (GFG) ir didėti kreatinino koncentracija kraujyje. Pastaruoju metu vis daugiau rašoma apie galimą ir neįprastos eigos diabetinę nefropatiją, kai inkstų funkcija pradeda blogėti anksčiau nei išryškėja proteinurija. Tokiais atvejais inkstų funkcijos blogėjimas nekoreliuoja su albuminurijos dydžiu. Aprašoma atvejų, kai inkstų funkcija blogėja net nesant albuminurijos. Tai siejama su inkstų kraujagyslių ar kanaliukų bei intersticiumo pažeidimu.
Prieš porą dešimtmečių buvo teigiama, kad, sergant 1 tipo CD, 25–45 proc. atvejų išsivysto diabetinė nefropatija su albuminurija, kuri daugumai progresuoja iki galutinės inkstų nepakankamumo stadijos. Pastaraisiais metais skelbiama vis daugiau optimistiškesnių duomenų. Moksliniuose tyrimuose Švedijoje po 25 m. nuo ligos pradžios kliniškai pasireiškianti diabetinė nefropatija nustatyta tik 8,9 proc. CD ligonių, o Suomijoje galutinė inkstų nepakankamumo stadija po 20 m. – 2,2 proc. pacientų, o po 30 m. – 7,8 proc. Manoma, jog geresnė kontrolė bei AKFI vartojimas pakeitė buvusi pesimistinį požiūrį į diabetinę nefropatiją. Jei per 20–25 m. nuo CD pradžios neatsirado proteinurija, tai jos tikimybė tik 1 proc. per metus. Apie 40–50 proc. atvejų mikroalbuminurija regresuoja savaime.
Inkstų pažeidimo rizika sergant abiejų tipų CD yra vienoda, o proteinurijos ir inkstų nepakankamumo išryškėjimo laikas labai panašus.
Diabetinės nefropatijos patogenezė turi kelis mechanizmus. Sergant CD, padidėja spaudimas glomerulų kapiliaruose ir vystosi glomerulų hiperfiltracija, o tai skatina glomerulosklerozę. Norint sumažinti spaudimą glomeruluose, reikia skirti AKFI ar ARB.
Kitas mechanizmas – tai hiperglikemijos tiesioginio poveikio sukelta mezangiumo proliferacija. Dėl hiperglikemijos vyksta baltymų glikozilimas, dėl ko susidaro galutiniai glikozilinimo produktai, kurie kaupiasi audiniuose ir kraujagyslių sienelėse. Mokslininkai tiria preparatus, kurie gali stabdyti šiuos glikozilinimo procesus ir jų produktų kaupimąsi. Vyksta klinikiniai tyrimai su bardoksolonu, aminoguanidinu, vitaminu B6, pentoksifilinu ir kt.
Kitas ne mažiau svarbus patogenezinis mechanizmas – tai profibrozinių, uždegimo citokinų bei kraujagyslių endotelio augimo faktorių suaktyvėjimas. Hiperglikemija stimuliuoja transformuojančio augimo faktoriaus beta (TGF-b) gamybą, kuris sukelia ląstelių hipertrofiją ir skatina kolageno sintezę. Nepageidaujamą TGF-b veikimą blokuoja AKFI, ypač derinami su antikūnais prieš TGF-b.
Diabetinės nefropatijos išsivystymui, manoma, svarbi ir genetinė predispozicija. Buvo nustatyta, kad angiotenziną konvertuojančio fermento genų DD polimorfizmas yra susijęs su didesne nefropatijos rizika, tačiau vėliau Europoje atliktomis studijos šis ryšys nepatvirtintas. Dabar tyrinėjamas angiotenzino II 2 tipo receptorių genas (AT2) X chromosomoje.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 9, 2012