Atėjusi žiema – tai ne tik rimties, bet ir naujų iššūkių, susikaupimo metas, kai jau spėtos pamiršti vasaros atostogos ir visomis jėgomis pasinerta į darbus… Apie tai, kokiomis nuotaikomis gyvena Lietuvos skausmo medicinos draugijos nariai, kokie darbai tęsiami, kokie iššūkiai laukia ateityje, kalbamės su Lietuvos skausmo draugijos prezidentu, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Skausmo klinikos gydytoju docentu Arūnu Ščiupoku.
Kokias terapijos sritis, kurias jungia skausmas, galėtumėte išskirti, kaip reikalingas didesnio dėmesio? Kokios pastarojo meto problemos, kurias tenka spręsti, Jums atrodo aktualiausios?
Šiemet skausmo pasaulyje nauji mokslo metai, arba vadinamieji naujos veiklos metai, siejami su naujais Pasauliniais viceralinio skausmo metais, todėl šioje srityje turėsime daugiausia pamokų. Taigi daugiau dėmesio skirsime toms problemoms, kai, sergant įvairiomis vidaus ligomis, patiriamas skausmas, kuris dažnai suvokiamas kaip gretutinė patologija. Beveik kiekvienas vyresnis žmogus be išimčių patiria skausmą, nes serga įvairiomis ligomis. Su skausmo potyriu siejamos gerai žinomos ligos – cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija, širdies, gastroenterologinės bei skydliaukės ligos – kartais nepakankamai įvertinamos.
Pasaulyje, kaip ir pas mus, labai svarbi išlieka onkologinio skausmo problema. Kasmet onkologinėmis ligomis suserga daugiau kaip 13 mln. žmonių, 7 mln. miršta. Aišku, visi onkologiniai pacientai jaučia skausmą. Paskutiniai duomenys rodo, kad skausmą labai efektyviai malšina opioidiniai analgetikai. Tai veiksmingi vaistai, tačiau jų taikymas dažnai nėra optimalus ne tik pasaulyje, bet ir pas mus. Nustatyta, kad juos skiriant dar nepasiekiama pakankama gyvenimo kokybė, nors tarsi turėtų taip būti. Vartojami opioidiniai analgetikai nuskausmina, bet neužtikrina tinkamo poveikio dėl to, kad gydytojai neįvertina skausmo protrūkių, kuriuos reikėtų gydyti atskirai greta pagrindinės ligos gydymo. Skausmo protrūkiai labai sutrikdo normalų žmogaus gyvenimą.
Kita aktualija – neuropatinis skausmas. Dabar pasaulyje dirba daug darbo grupių, kurios ieško aiškios tokio skausmo gydymo krypties. Tai gana klastinga skausmo rūšis, nes neuropatinis skausmas dažnai yra savitas, vėliau išduodantis naują, klastingą, dažnai – onkologinę, ligą. Atsiranda naujas poreikis atpažinti neuropatinį skausmą, kai siekiama kuo anksčiau nustatyti šio skausmo priežastis. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad, laiku nenustačius specifinio neuropatinio skausmo, liga, pavyzdžiui, onkologinė, progresuoja. Jai pasiekus galutinę stadiją neretai jau būna vėlu pagelbėti žmogui. Jei gydytojai būtų anksčiau teisingai įvertinę skausmą, kaip neuropatinio skausmo komponentą, atkreipę į tai dėmesį ir ieškoję priežasties, būtų radę galimybę ne tik numalšinti skausmą, bet ir efektyviau kovoti su liga, pasiekti ženkliai geresnių gydymo rezultatų.
Asmeninė patirtis taip pat leidžia teigti, jog dar viena rimta problema išlieka stiprus ūminis skausmas. Dažnai tenka susitikti su žmonėmis, kurie išrašyti iš ligoninių ir toliau patiria didelį skausmą, nes nėra išgydyti. Paradoksas – toks pacientas vos grįžęs namo jau kitą dieną per visą Lietuvą važiuoja į Skausmo kliniką gydytis skausmo, nors prieš parą gulėjo stacionare. Tokių paradoksų neturėtų būti, nes tai reiškia, kad mūsų medikai neteikia visavertės pagalbos savo pacientams. Šį klausimą reikia spręsti kuo greičiau.
Plačiau apie tai skaitykite „Skausmo medicina“ 2012 Nr. 2