Šiomis dienomis Kauno slaugos ligoninės gydytoja dr. Marija Inesa Poniškaitienė, kuriai 2010 m. buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios gydytojos vardas, švenčia savo garbingą sukaktį. Daktarė nuo pirmųjų Lietuvos skausmo draugijos įkūrimo dienų įsijungė į veiklą, iki šiol yra aktyvi narė. Ji – viena pirmųjų paliatyviosios medicinos Lietuvoje pradininkių, aktyvi įvairių medicinos organizacijų narė. Apie tai, kaip klostėsi ilgas ir prasmingas daktarės gyvenimo kelias, – pasakoja ji pati…
Tad norėtųsi pokalbį pradėti nuo Jūsų gyvenimo ištakų – vaikystės, paauglystės, jaunystės metų…
Gimiau Kaune, Žaliakalnyje. Mama su tėte studijavo mediciną, bet po vedybų abiem tęsti studijas pritrūko lėšų, todėl mama pradėjo dirbti braižytoja Žemės ūkio ministerijoje. Tėtis buvo Lietuvos sporto medicinos pradininkas, Lietuvos krepšinio rinktinės – 1937 ir 1939 m. Europos čempionės gydytojas, vėliau dirbo Kauno III ligoninėje terapeutu. Iki karo gyvenome neblogai, bet iš to laikotarpio prisimenu tik keletą epizodų. Sovietų Rusijai užgrobus Lietuvą, gyvenimas pasikeitė – trūko maisto, į butą buvo įkeldinti du nauji gyventojai, reikėjo slėpti savo pažiūras. Menu, kaip naktimis reikėdavo stovėti eilėje prie duonos, nes dieną susidarydavo didžiulės eilės, be to, ir duonos visiems neužtekdavo. Kai mama gaudavo nors kiek miltų, iš jų ir vandens kepdavo paplotėlius. Būdavo pasakiškai skanu. Vieną kartą mama parnešė kelias bulves – šokinėjom iš džiaugsmo šaukdami: „Balius, balius“… Nelengvas buvo gyvenimas ir vokiečių okupacijos metais. Vis dėlto, kiek prisimenu, pesimistais su broliu tikrai nebuvome. Manau, sunkiausia būdavo mamai, kuriai tekdavo rūpintis, kaip išgyventi.
Gyvenimas pagerėjo, kai mama baigė mašininkių kursus ir pradėjo dirbti fabrike. Dar po kurio laiko ji eksternu išlaikė laborantės egzaminus ir pradėjo dirbti laborante Kauno Klinikų patanatominiame skyriuje pas profesorę J. Lašienę.
Kai tik pramokau skaityti, vis daugiau laiko praleisdavau prie knygų. Mano mėgstamiausios buvo dvi – „Vieną kartą“ (autorius, regis, Tamulaitis) ir į lietuvių kalbą išversta prancūzų enciklopedija. Keletą sykių per metus skaitydama knygelę „Vienas kartas“ labai verkdavau – buvo gaila katinėlio, kuris patyrė tiek daug skriaudų. Manau, kad, be mamos, ši knygelė man suteikė pirmąsias gerumo mokyklos pamokas.
Mokykloje mokiausi gerai, nors dėl įvairių varžybų tekdavo praleisti daug pamokų. Dažniausiai dalyvaudavau šachmatų varžybose, kurios kartais užtrukdavo iki mėnesio. Neretai tekdavo važiuoti žaisti į Vilnių. Neatsisakydavau ir lengvosios atletikos treniruočių, kurias pravesdavo trenerė Šveikauskienė. Tuo metu buvau išrinkta į mokyklos rinktinę. Tinklinį žaisdavau antroje mokyklos rinktinės komandoje. Sportavau daug, man patiko šis užsiėmimas, gal todėl niekada nepraleisdavau tarpklasinių varžybų – dalyvaudavau visose iš eilės. Laikydama baigiamuosius egzaminus Kauno Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje iš chemijos gavau ketvertą. Dar mokantis septintoje klasėje ketvertu įvertintos algebros žinios sutrukdė gauti medalį…
Plačiau apie tai skaitykite „Skausmo medicina“ 2012 Nr. 2