Atopinis dermatitas (AD) – dažna odos liga, ypač stiprios ekonomikos šalyse. Pastaraisiais dešimtmečiais keičiantis gyvensenai, sergamumas šia liga tik didėja. Nors liga nelaikoma rimta, vis dėlto sunkus AD lemia reikšmingą sergamumą ir ženkliai trikdo ligonių bei jų šeimų gyvenimą. AD yra vienas pirmųjų kitų atopinių ligų (alerginio rinito, astmos) vystymosi rodiklių.

Epidemiologiniai aspektai

Atopinis dermatitas – lėtinė odos uždegimo liga, kurios eigai būdinga remisijos ir paūmėjimai. Bendras vaikų sergamumas svyruoja nuo 15 iki 20 proc., suaugusiųjų – apie 1–3 proc. Liga prasideda ankstyvojoje vaikystėje. 45 proc. vaikų suserga per pirmuosius 6 gyvenimo mėnesius, 60 proc. – iki vienerių metų, 85 proc. – iki 5 metų ir tik 16,8 proc. liga prasideda paauglystėje.

20 proc. ligonių, susirgusių iki 2 metų, simptomai būna nuolatiniai, 17 proc. iki 7 metų susirgusių vaikų – simptomai protarpiniai (1 pav.).

Imunopatologija

AD patofiziologija susijusi su genetinių, aplinkos ir infekcinių veiksnių, odos barjerinės disfunkcijos bei imuninio atsako sąveika. T limfocitų, dendritinių ląstelių, makrofagų, keratinocitų, putliųjų ląstelių ir eozinofilų suaktyvėjimas – pagrindiniai uždegimą lemiantys veiksniai.

Klinikiniai simptomai

AD simptomai priklauso nuo amžiaus, taigi skiriami 3 ligos etapai: kūdikių (iki 2 metų), vaikų (2–12 metų) ir suaugusiųjų (nuo paauglystės). Kūdikiams būdingos paraudusios niežtinčios papulės ar pūslelės skruostų, kaktos ar galvos plaukuotosios odos dalyje, jų odos pažeidimai dažniausiai eksudaciniai. Vyresniems vaikams būdingi lėtinės eigos simptomai: lichenifikuotos papulės ir plokštelės rankų, pėdų, riešų, kulkšnių, alkūnių ir pakinklių odoje. Suaugusiesiems būdingas lenkiamųjų paviršių, kaklo, veido, nugaros bei nugarinių rankų, pėdų, pirštų odos pažeidimas. Oda sausa, pleiskanojanti su paraudusiomis papulėmis ir plokštelėmis bei besiformuojančiais plačiais lichenifikacijos plotais.

Ligos simptomus galima suskirstyti į tris grupes: būtinuosius, svarbius ir susijusius (1 lentelė).

Atopinio dermatito gydymas

Remiantis PRACTALL gairėmis, apėmusiomis Europos alergologų ir klinikinių imunologų (EAACI) bei Amerikos alergijos, astmos ir imunologijos draugijų rekomendacijas (AAAAI), AD gydymas yra pakopinis. Ligos gydymas parenkamas atsižvelgiant į ligos sunkumą:

Esant tik odos sausumui – bazinis gydymas: odos drėkinimas, emolientai, dirgiklių vengimas, specifinių dirgiklių nustatymas ir jų vengimas.
Lengvas/vidutinio sunkumo AD – silpni ar vidutinio stiprumo vietinio poveikio glikokortikoidai ir/ar vietinio poveikio kalcineurino inhibitoriai.
Vidutinio sunkumo/sunkus AD – vidutinio stiprumo ar stiprūs vietinio poveikio glikokortikoidai ir/ar vietinio poveikio kalcineurino inhibitoriai.
Labai sunkus AD – sisteminis gydymas (pvz., ciklosporinu A) ar UV terapija.

Daugelyje klinikinių tyrimų tirti mitybos, aplinkos veiksnių kontrolės ir alternatyvūs metodai AD paūmėjimų profilaktikai, deja, dauguma jų nėra veiksmingi (2 lentelė).

Bazinis gydymas

Baziniam AD gydymui priskiriamas odos drėkinimas emolientais bei ligos paūmėjimus provokuojančių specifinių ir nespecifinių dirgiklių vengimas.

Emolientai – palaikomojo AD gydymo pagrindas. Emolientus būtina vartoti nepertraukiamai, net ir nesant matomų odos pažeidimų. Emolientų pasiūla didelė, jie kuriami įvairių formų. Odai drėkinti rekomenduojami hidrofiliniu pagrindu kuriami emolientai (pvz., šlapalas 5 proc.), kuriuos reikėtų teptis mažiausiai du kartus per dieną.

Rekomendacijos

Emolientai turėtų būti vartojami dažnai ir tinkamu kiekiu (pvz., kremo/tepalo mažiausiai 250 g per savaitę). Maudantis reikėtų naudoti ir drėkinamuosius aliejus, dušo kremus. Žiemą pirmenybę teikti lipidinės struktūros emolientams (3b C).
Reguliariai tepantis emolientais, sumažėja trumpalaikio ir ilgalaikio gydymo vietinio poveikio gliukokortikoidais poreikis. Ligos remisijai pasiekti pasirinktiniai vaistai yra vietinio poveikio gliukokortikoidai (2a B).
Gerėjant žinioms apie molekulinį ir biocheminį AD vystymosi pagrindą, sukuriama vietinio poveikio preparatų, gerinanęių epidermio barjerinę funkciją. Jie ne tik lengvina simptomus, bet veikia ir ligos patofiziologiją (4 D).

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 6, 2012 „Ekspertų rekomendacijos“