Fuzido rūgšties istorija – 50 sėkmės metų!
Šiemet sukanka 50 metų, kai pasaulio klinikinėje praktikoje pradėta vartoti fuzido rūgštis (Fucidin) – didelio efektyvumo antibakterinis preparatas, reikšmingai išplėtęs sisteminių ir lokalių infekcinių ligų gydymo galimybes. Farmacijos istorijoje nedaug atrastume vaistų, kurie savo populiarumu ir ilgaamžiškumu prilygtų fuzido rūgščiai.
Kaip retas kitas antibakterinis vaistas, fuzido rūgštis per 50 metų neprarado savo klinikinės vertės, patogenų atsparumas fuzido rūgščiai tebėra stebėtinai mažas. Itin efektyviai fuzido rūgštis veikia stafilokokus, įskaitant meticilinui atsparias padermes, todėl gali būti rekomenduojama šio daugeliui antibiotikų atsparaus patogeno sukeltoms pavojingoms infekcinėms ligoms gydyti.
Fuzido rūgštis – natūrali, gamtinės kilmės medžiaga (kaip ir penicilinas), ir tai lemia daugelį unikalių šio vaisto savybių: stabilų antibakterinį aktyvumą, gerą saugumo ir toleravimo profilį, mažą rezistentiškumo formavimosi potencialą.
Genialiai paprasta pradžia
Kaip ir daugelio reikšmingų žmonijos atradimų, fuzido rūgšties preparato Fucidin sukūrimo istorija genialiai paprasta. 1959 metais anuomet dar visai jaunos danų farmacijos bendrovės LEO mokslininkai eksperimentavo su penicilino molekulėmis, siekdami padidinti šio vaisto antibakterinį aktyvumą. Mikroorganizmų atsparumas penicilinui ir kitiems antibiotikams jau buvo įgavęs pavojingą pagreitį. LEO laboratorijose natūralaus penicilino molekulės buvo veikiamos įvairiais pelėsiniais grybeliais, tarp jų ir Fusidium coccineum. Šį fermentiškai aktyvų grybelį 1953 metais iš zoologijos sodo beždžionių ekskrementų išskyrė japonų mokslininkas K.Tubaki, tačiau nuodugniau jo netyrinėjo.
Tęsdami bandymus, LEO mokslininkai 1960 metais iš Fusidium coccineum išgrynino stipriai antibakteriškai veikiančią medžiagą – fuzido rūgštį, kuri labai aktyviai slopino stafilokokų kultūras. 1961 metais kompanija LEO Danijos nacionalinei sveikatos tarybai pateikė dokumentus fuzido rūgšties vaistinio preparato registravimui.
Tais laikais naujų vaistų registravimo procedūra buvo paprastesnė negu dabar. Pirmąjį bandomąjį fuzido rūgšties veiksmingumo ir toksiškumo tyrimą atliko LEO kompanijos darbuotojai, sveiki savanoriai. Jokio šalutinio vaisto poveikio nepastebėta, todėl tų pačių metų kovo mėnesį pradėtas klinikinis tyrimas keliose Kopenhagos ligoninėse, kuriame dalyvavo apie 100 infekcinėmis odos ligomis sergančių pacientų. Fuzido rūgšties efektyvumas buvo stulbinantis: jau per keletą dienų pastebėtas ryškus infekcinių odos pažeidimų mažėjimas ir nykimas. Gydytojai ir pacientai vaisto efektyvumą daugeliu atvejų įvertino kaip „stebuklingą“. Nepraėjus nė metams po grynos kristalinės fuzido rūgšties išskyrimo, 1962 metų gegužės 7 dieną Danijoje pradėta apvalkalėliu dengtų 250 mg fuzido rūgšties tablečių ir kapsulių Fucidin LEO gamyba. Tais pačiais metais Fucidin LEO tabletės pasiekė Švedijos, Norvegijos, Anglijos ir Airijos rinkas.
Tuo metu Europos ligoninėse jau visu aštrumu kilo stafilokokų atsparumo antibiotikams problema. Reikėjo vaisto, kuris aktyviai veiktų pavojingą patogeną. Fuzido rūgštis visiškai atitiko šiuos kriterijus: ji aktyviai veikė stafilokokus be pripratimo ir atsparumo formavimosi požymių.
Fuzido rūgšties populiarumas sparčiai augo. Siekiant patenkinti didžiulius Jungtinės Karalystės rinkos poreikius, 1963 metais Fucidin LEO tablečių gamyba buvo organizuota ir Airijoje.
Kai 1961 metais Danijoje buvo užregistruotas Fucidin LEO, pasaulis dar nebuvo susidūręs su talidomido tragedija: šį anuomet labai populiarų trankviliantą vartojusios nėščios moterys ėmė gimdyti apsigimusius kūdikius: be galūnių, su ryškiais vidaus organų sklaidos defektais ir kt. Iš talidomido tragedijos, nors ir pavėluotai, pasaulis skaudžiai pasimokė. Nuo to laiko naujų vaistų saugumui skiriama labai daug dėmesio.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 6, 2012 „Ekspertų rekomendacijos“