Pirmąjį miokardo infarkto (MI) atvejį aprašė James B. Herrick 1912 metais. Apžvalga skirta paminėti šį istorinį įvykį, priminti bei apžvelgti pastarojo šimtmečio laimėjimus, turėjusius nepaprastai didelės reikšmės medicinoje, ypač kardiologijos srityje.
Apžvelgiant visą MI diagnostikos ir gydymo istoriją galima išskirti tris etapus: pirmasis – klinikinio stebėjimo ir patofiziologijos aprašymo, antrasis – vainikinių arterijų patofiziologijos suvokimo, naujų vaistų kūrimo raidos, o trečiasis – nuo 1980 metų iki dabar besitęsiančios invazinės kardiologijos, medicinos prietaisų ir naujos miokardo pažaidos diagnostikos raida. Pristatomos ir genų inžinerijos ir ląstelių terapijos ateities naujovės, galinčios padėti dar labiau sumažinti MI rando dydį bei komplikacijas (1 pav.).
1912–1950 metai – klinikinio stebėjimo laikotarpis
1912 metais, dar besivystant elektrokardiografijai, James B. Herrick nustatė ryšį tarp MI ir trombo užkimštų vainikinių arterijų. Po 6 metų Fred Smith eksperimentiniuose tyrimuose aprašė elektrokardiografinius pokyčius, susijusius su MI, tuo pačiu metu MI buvo jau laikomas viena iš mirties priežasčių. 1920 m. Pardee aprašė ūminio MI EKG požymius: ST segmento nusileidimą esant vainikinių arterijų okliuzijai. Ketvirto dešimtmečio pradžioje Wolferth ir Wood pasiūlė MI ligoniams taikyti prieširdinę stimuliaciją. Tai buvo mokslinių tyrinėjimų laikas – mokslininkai nagrinėjo MI patologijos ir patofiziologinius mechanizmus.
Nepaprastai didelis laimėjimas MI gydymo srityje – antikoaguliantų atradimas ir įdiegimas į klinikinę praktiką: 1946 m. – kumarino, 1959 m. – heparino, šie vaistai pakeitė ankstesnį gydymą – mažo druskos kiekio dietą. Įdiegus naują gydymo būdą, sumažėjo mirštamumo rodikliai, tuo tarpu klinicistai pradėjo gilintis į ŠKL rizikos veiksnius bei epidemiologiją. 1948 m. Framinghamo tyrimas atskleidė pirmuosius duomenis apie genetinę predispoziciją vystytis širdies ir kraujagyslių ligoms. 1950 m. buvo paskelbta klinikinių tyrimų analizė apie lipidų, lipoproteinų ir kitų biologinių žymenų (AST) reikšmę vertinant rizikos veiksnius bei diagnozuojant ŠKL patologiją.
1960–1980 metai – vainikinių arterijų pažaidos patofiziologijos suvokimo laikotarpis
Kai patobulėjo medicinos technologijos, invazinė hemodinamikos stebėsena, išaugo kardiologinės intensyviosios terapijos poreikis. Septintas 20 a. dešimtmetis – intensyvių klinikinių tyrimų metai ieškant naujų vaistų. 1965 m. James Black aprašė beta adrenoblokatorių propranololį, o 1971 m. farmakologas John Vane, Nobelio premijos laureatas, atrado, kad aspirinas slopina prostaglandinų bei tromboksano gamybą, taigi daro antitrombocitinį poveikį. Šie atradimai reikšmingai pagerino MI gydymą, ir po ISIS-2 tyrimo aspirinas tapo pagrindine gydomąja priemone. Tuo pat metu paaiškėjo, kad angiotenziną konvertuojančių fermento inhibitoriai (AKFI) yra esminė priemonė apsaugoti nuo kairiojo skilvelio remodeliavimosi po MI.
Vis dėlto pacientų, patyrusių ūminį MI, gydymas buvo orientuotas į fibrinolizės taikymą ir lovos režimą. Nesant atsako į medikamentinį gydymą, progresuojant ŠN, kardiochirurgų buvo atliktos pirmosios širdies transplantacijos. 1960 metais Favaloro aprašė vainikinių arterijų šuntavimo operacijos techniką, kuri pagerino visų pacientų gyvenimo kokybę ir išgyvenamumą. Tais pačiais metais Dreyfus su kolegomis atskleidė, kad, įvykus MI, padidėja kreatinino kinazės (CK) koncentracija, o 1966 m. van der Ween įrodė, kad CK-MB širdyje būna daugiau nei skeleto raumenyse, taigi atrastas specifiškesnis ūminio MI pažaidos žymuo. CK-MB greitai pakeitė bendrąjį CK ir tapo auksiniu ūminio MI diagnostikos standartu. 1967 m. Bernard sėkmingai atliko pirmąją žmogaus širdies transplantaciją.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 10, 2012