Doc. Arūnas Ščiupokas

LSMU MA Anesteziologijos klinika, Neurologijos klinika

 

Vidaus organų ligos paprastai prasideda skausmu. Vainikinių kraujagyslių ligos, funkcinės ir organinės virškinimo organų ligos, dubens organų grįžtami pokyčiai ar lėtinės uždegimo ligos – dažniausiai pasitaikančios visceralinių skausmų priežastys. Nepaisant klinikinės svarbos, visceralinis skausmas yra mažiau pažintas nei somatinis ar net neuropatinis. Tarptautinės skausmo studijų asociacijos paskelbti visceralinio skausmo metai (2012 spalis–2013 spalis) – gera proga pagilinti savo žinias šiuo sudėtingu klinikinės medicinos klausimu.

Bendroji charakteristika

Visceralinis skausmas kyla iš kūno vidaus organų:

–          širdies, didžiųjų kraujagyslių, perivaskulinės struktūros (pvz., limfmazgių);

–          kvėpavimo takų (gerklės, trachėjos, bronchų, plaučių, pleuros);

–          virškinimo trakto (stemplės, skrandžio, plonosios, storosios ir tiesiosios žarnų);

–          viršutinio pilvo aukšto organų (kepenų, tulžies pūslės, tulžies latakų, kasos, blužnies);

–          urologinės sistemos (inkstų, šlapimtakių, šlapimo pūslės, šlaplės);

–          reprodukcinės sistemos (gimdos, kiaušidžių, makšties, kiaušinėlių, varpos, prostatos);

–          taukinės, visceralinės pilvaplėvės.

Visceralinis skausmą gali lemti daugybė priežasčių: uždegimas (ūminis ar lėtinis), apimantis ir mechaninių dirgiklių sukeltą uždegimą (pvz., inkstų akmenų); infekcija; sutrikę mechaniniai procesai (pvz., susilpnėjusi virškinimo trakto motorika); jutimus iš vidaus organų perduodančių nervų pažeidimas; išemija.

Visceralinio skausmo signalą priima tam tikri receptoriai:

–          aukšto slenksčio receptoriai (yra širdyje, venose, plaučiuose, bronchuose, stemplėje, tulžies sistemoje, plonojoje ir storojoje žarnose, šlapimtakiuose, šlapimo pūslėje, gimdoje) – dažniausiai šiuos receptorius sužadina mechaninis didelio intensyvumo dirginimas;

–          intensyvumą koduojantys receptoriai (yra širdyje, stemplėje, storojoje žarnoje, šlapimo pūslėje, sėklidėse) – jų sužadinimo slenkstis veikiant natūraliems dirgikliams yra žemas, ir paprastai iki tam tikro dirginimo laipsnio į mechaninius dirgiklius jie reaguoja neskausmingai;

–          nebylūs (miegantys) receptoriai (nemaža dalis yra vidaus organuose) – jų sensibilizacija nebūtinai sukelia skausmą, nes neretai kintančios organizmo ar organo funkcionavimo sąlygos reikalingos didesnių sensorinių pajėgų adaptuotis.

Klinika

Visceralinis skausmas gali pasireikšti ūmiai ir įvairių formų. Ūminio skausmo atveju būtina apsvarstyti ir gyvybei pavojingas bei greitai kintančias sveikatos būkles. Neretai pasitaiko atvejų, kai staiga prasidėjęs visceralinis skausmas taip pat greitai ir praeina. Toks skausmas gali būti klastingas dėl kartojimosi. Taigi tokius ligonius tirti reikia apdairiai ir protingai, neatmetant simptomų kartojimosi tikimybės. Tradiciškai lėtinis visceralinis skausmas skiriamas į organinį, sukeltą patologinio pažeidimo, kurį galima nustatyti dabar prieinamais diagnostikos metodais, ir funkcinį, kurio kilmė lieka neaiški ir galbūt sietina su visceraliniais hipersensoriniais pokyčiais, pasireiškiančiais periferininės arba centrinės nervų sistemos lygmenyje. Lėtinis visceralinis skausmas gali būti chirurginės procedūros ar blogai gydyto ūminio skausmo pasekmė, tačiau nereti atvejai, kai taip iš lėto prasideda savarankiška skausmo liga.

Pagrindiniai visceralinio skausmo požymiai:

–          kyla ne visuose organuose;

–          nebūtinai susijęs su organų pažeidimu;

–          atsispindi kitose vietose;

–          difuzinis, blogai lokalizuotas;

–          lydimas motorinių ir autonominių refleksų.

Difuzinė skausmo lokalizacija, nepatikimas ryšys su patologija ir atspindžio skausmai yra skiriamieji visceralinio skausmo bruožai. Labai svarbu gerai pažinti atspindžio skausmą. Įsidėmėtina, kad atspindžio skausmas apima du komponentus: a) somatinio audinio (nocicepcinis komponentas) skausmą; b) nervų segmentinių struktūrų įsijautrinimo (sensibilizacijos) sukeltą skausmą (neuropatinis komponentas). Pavyzdžiui, lokalus skausmo židinys sužadina skausmą somatinio audinio, kuris yra tuose pačiuose nugaros smegenų segmentuose (pvz., krūtinės ir rankos skausmas dėl širdies išemijos) arba inkstų akmenys gali sukelti juosmens raumenų jautrumą ir spazmą dėl juosmens nervinių segmentų įsijautrinimo. Kitą vertus, sveiko visceralinio audinio sukeliami pojūčiai esti minimalūs. Ūminio uždegimo apimtas audinys paprastai sukelia skausmingus jutimus, tačiau lėtinis uždegimas pasireiškia nepatikimais požymiais. Visceraliniam skausmui būdingas ir stiprus autonominis bei emocinis atsakas (širdies ritmo sutrikimai, dusinimas, pykinimas, sinkopė ir kt.), kurį gali lemti menkas stimulas.

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2013, Nr. 1