Kosulys – staigus, protrūkinis iškvėpimas. Jis yra svarbus apsauginis mechanizmas, padedantis pašalinti bronchų sekretą ir įkvėptas daleles iš tracheobronchinio medžio. Kosulio refleksas kyla stimuliuojant dvi aferentinių nervų grupes: mielinizuotus greitai prisitaikančius receptorius ir nemielinizuotas C skaidulas, kurios baigiasi plaučiuose. Lėtinis kosulys yra vienas labiausiai paplitusių simptomų: juo skundžiasi 3–40 proc. populiacijos. Pagal Europos respiratologų draugijos 16 pasaulio šalių atliktą 18 227 asmenų apklausą, naktinį kosulį nurodė 30 proc., produktyvų – 10 proc., sausą – 10 proc. apklaustųjų. Iš etiologinių lėtinio kosulio veiksnių vienas pagrindinių išlieka rinitas. Kodėl?
Lėtinio kosulio priežastis – rinitas ir sinusitas
Dažniausia lėtinio sauso kosulio priežastis yra sekreto iš nosies tekėjimas užpakaline ryklės sienele. Nutekėjimo į nosiaryklę sindromas gali būti sergant alerginiu, vazomotoriniu rinitu, virusine, bakterine liga, nosies polipais, prienosinių ančių uždegimu ir kt. Ligonis, kuriam kosulį sukelia užpakaline ryklės sienele tekantis sekretas, skųsis sekreto kaupimusi gerklėje ir bei papildomais simptomais, kaip antai čiauduliu, užgulusia nosimi. Jei nosis užgulusi smarkiai, ligonis kalbės „nosiniu“ balsu. Kosulys šiuo atveju atsiranda arba tiesiogiai dėl viršutinių kvėpavimo takų uždegimo arba dėl gerklose esančių kosulio receptorių dirginimo patekus sekreto. Padėti gali nosies praplovimas druskos tirpalais, vietinio poveikio gliukokortikoidai su antihistamininiais preparatais. Pavartojus vietinio poveikio dekongestantų, vaistai geriau pateks į sinusus.
Sukėlėjai gali pažeisti viršutinius kvėpavimo takus – taip sutrikdomas mukociliarinis klirensas
Sveika kvėpavimo takų gleivinė gaminama gelio pavidalo gleives, kurių tąsumas ir elastingumas yra mažas. Tai leidžia joms lengvai judėti judant epitelio ląstelių blakstienėlėms (1 pav.). Patologiškai pakitusių gleivių tąsumas ir elastingumas būna padidėjęs, dėl to jos sunkiau šalinamos. Normalių gleivių virtimas patologinėmis vyksta dalyvaujant įvairiems mechanizmams, kurie keičia vandens ir biocheminių sudedamųjų dalių kiekį, druskų ir vandens sekreciją, skatina uždegimo ląstelių infiltraciją į gleives, didina bronchų kraujagyslių pralaidumą. Uždegimo nulemta gleivių hipersekrecija ir klampumo padidėjimas bei mukociliarinio klirenso pablogėjimas gali trikdyti įprastinį gleivių šalinimą iš kvėpavimo takų, skatinti bakterijų kolonizaciją, dėl kurios uždegimas užtrunka ir palyginti lengva liga gali komplikuotis. Mukociliarinis klirensas yra svarbus apsauginis mechanizmas, padedantis iš viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų pašalinti ląstelinį detritą ir infekcinius bei toksinius veiksnius. Jeigu mukociliarinis klirensas sutrinka, pagrindiniu mechanizmu, padedančiu pašalinanti kvėpavimo takų sekretą, tampa kosulys.
Dažnas pacientas skundžiasi gerklės ir ryklės dirginimu, užnosiniu varvėjimu (gleivių varvėjimu iš nosiaryklės), tačiau nejunta, kaip gleivės šalinasi iš bronchų ir plaučių, kildamos dėl mukociliarinio klirenso mechanizmo. Jei bronchuose susikaupia daug gleivių, atsiranda dusulys. Sutrikusio gleivių šalinimo požymiai yra kosulys, pašiurkštėjęs alsavimas, birzgiantys ir švilpiantys karkalai. Rentgenu susikaupusios gleivės ir uždegimo eksudatai gali būti matomi kaip atelektazės, linijiniai ar šakoti pritemimai.
Kvėpavimo takų gleivinės funkcija sutrinka bet kurio uždegimo metu: sergant virusinėmis ir bakterinėmis ligomis (ūminis bronchitas, sinusitas), astma, lėtine obstrukcine plaučių liga, taip pat cistine fibroze, pirmine ciline diskinezija, esant imunodeficito būklėms ir pan. Dažniausiai gydytojai susiduria su ūminiu bronchitu, paūmėjusiu lėtiniu bronchitu, kai sutrikęs gleivių šalinimas sukelia kvėpavimo takų simptomus.
Norint išvengti bakterinės infekcijos, būtina skystinti gleives
Nosies ir sinusų kvėpuojamasis epitelis yra labai darnus inertinis barjeras, pirmiausia atsakingas už mukociliarinį klirensą, kuris, kaip minėta, pašalina iš nosies ir gretutinių nosies ertmių įkvėptus patogenus. Mukociliarinis klirensas yra iš dalies priklausomas nuo biologinių kvėpavimo takų paviršiaus sekreto (angl. ASL) savybių. Kvėpavimo takų paviršiaus sekretas yra keičiamas per vektorinę jonų pernašą, pvz., chloridų (Cl–). Sutrikusi Cl– pernaša turi įtakos kvėpavimo takų paviršiaus skysčio ir gleivių sąstoviui, kas būdinga sunkioms apatinių ir viršutinių kvėpavimo takų ligoms, cistinei fibrozei. Sutirštėjusios ir išdžiūvusios gleivės kelia grėsmę susirgti bakterinėmis infekcijomis ir lėtiniu medikamentiniam gydymui atspariu rinosinusitu (angl. CRS). Praktiniu požiūriu medžiagomis, didinančiomis vektorinę jonų pernašą, siekiama pagerinti gleivių sekreciją ir pagreitinti mukociliarinę pernašą.
Plačiau skaitykite „Otolaringologijos aktualijos“ Nr. 2, 2012