Dr. Gintautas Daubaras
VšĮ Antakalnio poliklinikos Psichikos sveikatos centras
Pagrindinis somatoforminių sutrikimų požymis – nuolatiniai somatiniai nusiskundimai ir nuolatinis atkaklus reikalavimas medicininių tyrimų, nepaisant neigiamų pakartotinių tyrimų rezultatų bei gydytojų įtikinėjimų, jog simptomai neturi somatinio pagrindo. Jei yra koks nors somatinis sutrikimas, jis nepaaiškina paciento nusiskundimų kilmės ar apimties, t. y. paciento nusiskundimų ar simptomų skaičiaus.
Pirminės sveikatos priežiūros gydytojai susiduria su pacientais, kurie turi somatinių nusiskundimų, simptomų, tačiau patologija tyrimais nepagrindžiama. Nuo 60 proc. iki 80 proc. visų žmonių kas savaitę turi somatinių nusiskundimų. Gydytojai, tirdami šiuos asmenis, nenustato organinės patologijos 20–84 proc. atvejų ir simptomus laiko funkciniais, psichogeniniais, o pacientus – nepagrįstai susirūpinusiais savo sveikata. Somatoforminių sutrikimų patiria 14 proc. pirminės sveikatos priežiūros pacientų. Nustatyta, kad somatizacija labiau paplitusi į JAV atvykusių Azijos ir Pietų Amerikos gyventojų grupėse, lyginant su baltaisiais. Daugelis pacientų, kurie turi psichikos sutrikimų (nerimo ir depresijos) išsako somatinius nusiskundimus. Lietuvos pirminės sveikatos priežiūros gydytojai somatoforminių sutrikimų nustato retai. Mūsų poliklinikos duomenimis, kuri aptarnauja apie 80 tūkst. gyventojų, per 2012 metus somatoforminis sutrikimas (F45), ūminis ir pirmą kartą gyvenime nustatytas, diagnozuotas 248 pacientams. Į psichikos sveikatos centrą per metus kreipėsi 19 asmenų.
Priežastys
Somatinių simptomų kilmė nežinoma. Manoma, kad jiems atsirasti įtakos turi psichikos ir kiti veiksniai. Tiksliai nežinoma, ar psichikos sindromai yra gretutiniai ar dėl somatizacijos proceso. Dažniausi depresijos ir nerimo sindromai, pasitaiko lytinė bei fizinė prievarta, prievarta ankstyvajame amžiuje, asmenybės sutrikimai (asocialioms, pasyviai priklausomoms, histrioninėms, vengiančioms, paranojinėms, ribinėms ir obsesinėms-kompulsinėms asmenybėms). Somatoforminiams sutrikimams atsirasti įtakos turi genetiniai veiksniai ir neryškios fiziologinės disfunkcijos vaikystėje (skausmas, nuovargis, svaigulys, galvos skausmas ir nemiga) bei liguistas šeimos narių elgesys.
Veiksniai, skatinantys nepagrįstai rūpintis savo sveikata, yra artimųjų somatizacija, vieno iš tėvų nebuvimas, gyvenimas vienam, bedarbystė ir gyvenimas mieste. Somatiniams simptomams atsirasti įtakos turi etniškumas, netinkamas auklėjimas šeimoje, žemas išsimokslinimas, nesėkmių baimė ir psichosocialinės situacijos (nemėgstamas darbas, nesėkminga santuoka).
Somatoforminių sutrikimų priežastys nėra galutiniai aiškios:
- Somatizacijos procesą paskatina genetiniai ir aplinkos veiksniai.
- Somatizacija šeimoje dažniau lemia vaiko somatizacijos vystymąsi.
- Fizinė ir lytinė prievarta vaikystėje.
- Negebėjimas išreikšti emocijų (aleksitimija).
- Sumažėjęs lytėjimo ir skausmo suvokimo slenkstis.
- Psichodinaminės – nepaaiškinami neurologiniai simptomai yra psichologinio distreso konversija į somatinius simptomus.
- Psichiatrinės gretutinės ligos.
- Piktnaudžiavimas alkoholiu ir medžiagomis. Alkoholio ir vaistų intoksikacija ar jų nutraukimas gali sužadinti somatinius simptomus.
- Nerimo ir nuotaikos sutrikimai. Prieš nustatant somatoforminius sutrikimus pirmiausia būtina paneigti minėtus sutrikimus.
Pirminės sveikatos priežiūros gydytojas visada privalo atmesti somatines ligas. Somatoforminį sutrikimą dažniausiai tenka atskirti nuo išsėtinės sklerozės, sunkiosios miastenijos, sisteminės vilkligės, AIDS, ūminės intermituojančios porfirijos, hiperparatiroidizmo, hipertiroidizmo ir lėtinių sisteminių infekcijų. Vyresniems kaip 40 metų asmenims, turintiems daug somatinių nusiskundimų, psichikos sutrikimus galima įtarti tik po išsamaus ištyrimo. Šį sutrikimą reikia atskirti nuo daugelio kitų psichikos sutrikimų. Beje, mažiausiai 50 proc. pacientų, kuriems yra somatizacinis sutrikimas, serga ir kitu psichikos sutrikimu. Somatiniai simptomai būdingi sunkiai depresijai, generalizuotam nerimui. Šiais simptomais gali prasidėti net šizofrenija, tačiau netrukus išryškėja psichozė ir ima vyrauti pagrindiniai šios ligos požymiai.
Klasifikavimas, diagnostika
Somatoforminių sutrikimų terminas pradėtas vartoti 1980 m. Amerikos DSM-III psichikos ligų klasifikacijoje. TLK-10 šių sutrikimų grupė pirmą kartą išskirta tik 1992 m. Siekta atsisakyti neurozių koncepcijos, skirstyti būkles į neurozes ir psichozes. Nors DSM-IV ir TLK-10 klasifikacijos panašios, somatoforminių sutrikimų koncepcijos jose skiriasi. TLK-10 somatoforminiai sutrikimai yra grupuojami kartu su kitais neuroziniais ir susijusiais su stresu, o DSM-IV klasifikacijoje išskirta savarankiška somatoforminių sutrikimų grupė. Pastarojoje klasifikacijoje šiai grupei priklauso konversiniai sutrikimai, kurie atskirti nuo isterinės neurozės. TLK-10 klasifikacijoje konversiniai sutrikimai sulyginami su disociaciniais sutrikimais, t. y. laikomasi 19-ojo šimtmečio isterinės neurozės grupavimo tradicijos. Be to, TLK-10 dar išskiriama somatoforminės autonominės disfunkcijos diagnozė (lietuviškajame vertime – somatoforminė vegetacinė disfunkcija), kurios nėra amerikiečių klasifikacijoje. Toliau pateikiami DSM-IV ir TLK-10 somatoforminiai sutrikimai (1 lentelė).
Ir DSM-IV, ir TLK-10 turi daug trūkumų, nes sutrikimų klinika aprašyta vadovaujantis stacionaro ligonių tyrimais, o ne pirminės sveikatos priežiūros įstaigų. Dėl šios priežasties diagnostikos kriterijai, pvz., somatizacinio sutrikimo, yra pernelyg griežti, daug sutrikimų priskiriama rezidualioms (nediferencijuotam somatoforminiam sutrikimui) kategorijoms. Praktikos gydytojai nenori taikyti šių diagnostikos kategorijų, o pasirenka somatoforminės autonominės disfunkcijos diagnozę. Trumpa diferencinė diagnostika pateikta 2 lentelėje.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2013, Nr. 1