Profesoriaus gyvenimas – įrėmintas anatomijos
Kaunietis profesorius emeritas Rimvydas S. Stropus pripažįsta, jog jo gyvenimas – sudėtingas, tačiau labai įdomus. Nepaisant sunkių išbandymų, kuriuos teko patirti vaikystėje, ir vėliau – paauglystės metais, kai visa jo šeima išgyveno tremties baisumus, badą bei skurdą, ir visą gyvenimą sekusį „politinį tvaiką“, profesorius daugiau nei 50 metų atidavė žmogaus anatomijos dėstymui, medicinos mokslui, tyrimams bei eksperimentams, buvo labai mylimas ir gerbiamas studentų. Tačiau labiausiai jį žavėjo ir traukė neuroanatomija. Nuo 1988 iki 2001 metų profesorius vadovavo Kauno medicinos instituto Žmogaus anatomijos katedrai, daugelį metų vykdė įvairiausias administracines pareigas: prodekano, dekano, prorektoriaus.
Kuo dabar užpildyta Jūsų diena?
Dabar mano, kaip profesoriaus emerito, diena yra „nestacionarinė“ – priklauso nuo to, kaip aš būnu nusiteikęs ką nors dirbti, rašyti. Neseniai baigiau vadovėlį „Žmogaus judėjimo anatomija“. Kineziterapija, manualinė medicina neatsiejamos nuo detalių žmogaus kūno anatomijos žinių. Kineziterapeutas, manualinės terapijos specialistas liečia kūną, taigi turi žinoti, kas kurioje vietoje yra. Pastaruoju metu kineziterapija, kurioje pagrindinis dėmesys teikiamas žinioms apie raumenis, dabar labai išpopuliarėjo. Tačiau juk raumenys juda dėl to, kad yra nervai, kraujagyslės – arterijos bei venos – ir limfagyslės. Taigi į minėtą vadovėlį turėjau tikslą sudėti visas žinias apie judėjimo organų sisteminę, sritinę ir kūno paviršiaus anatomiją. Nežinau, kaip visa tai bus priimta bei įvertinta, bet šį vadovėlį rašiau dvejus metus, pusantrų metų bendrauju su leidėjais. Manau, jog jis bus naudingas medicinos ir kineziterapijos studijų programų anatomijos dalyko mokymuisi, manualinės terapijos, kineziterapijos ir kitos praktinės veiklos specialistams (tiesiog pasikartoti žinias), studentams, terapeutams. Jį galės skaityti visi, kurie domisi žmogaus kūno judėjimo paslaptimis.
Penkerius metus vadovavau moduliui „Nervinė ir endokrininė reguliacija“, kuris vienija 8 katedrų dėstomus dalykus. Aš buvau to modulio vadovas. Iki šiol dirbdavau pagal tvarkaraštį pradedant nuo 8 val. ryto. Skaitydavau paskaitas, vesdavau pratybas. Dabar mano grafikas laisvesnis. Kaip minėjau – dirbu pagal nuotaiką bei savijautą.
Šiuo metu stacionarių doktorantų neturiu. Anksčiau, prieš porą metų, mano paskutinė doktorantė apsigynė darbą, tad reikėjo kartu su ja dirbti, gilintis į temą. Vis dar išgirstu prašymų patarti, pakonsultuoti, dažnai į mane kreipiasi studentai. Niekad neatsisakau jiems padėti, pagilinti žinias. Penkto kurso studentams vedu neuroanatomijos seminarus, dar šiek tiek laiko skiriu jau minėto modulio užsiėmimams, bet paskaitų jau neskaitau. 2012 m. užbaigiau 100 semestrų planinių anatomijos paskaitų maratoną. Atsakingai rengiuosi kiekvienam susitikimui su studentais: jei reikia, pasiskaitau literatūros, pasidomiu naujienomis.
Tikriausiai malonu jaustis reikalingam?
Žinoma, neabejotinai. Aš labai bijau užsisklęsti namuose. Profesoriaus emerito statusas man suteikia puikias galimybes dirbti. Turiu Anatomijos institute savo darbo vietą, kabinetą, galiu pabendrauti su kolegomis, dalyvauti mokslo darbuotojų susitikimuose, posėdžiuose, išsakyti savo pastabas, įžvalgas. Aš tikrai naujam vadovui nesiūlau kokių nors radikalių sprendimų – tiesiog stengiuosi pasidalyti žiniomis, kurias sukaupiau per maždaug 50 metų iš pradžių dirbdamas KMI Anatomijos katedroje, vėliau – Anatomijos institute.
Jūsų šaknys labai gilios ir stiprios. Juk gimėte medikų šeimoje, ir senelis, ir dėdė buvo garsūs Lietuvoje medicinos specialistai. Kiek tokia aplinka padėjo formuoti Jūsų asmenybę, pasirinkimą?
Taip, iš tiesų užaugau medikų šeimoje. Mano tėtis Antanas Stropus buvo gydytojas akušeris ginekologas, Vytauto Didžiojo universiteto, kurį baigė 1928 metais, antros laidos absolventas. Mama – medicinos sesuo. Tėtis buvo kilęs iš gausios šeimos, jį rėmė gana žinomas Žemaitijoje vaistininkas, Laukuvoje gyvenęs dėdė Kajetonas Stropus – mano senelio brolis. Dėdė vaikų neturėjo ir mielai leido ne tik mano tėtį, bet ir jo seseris (viena jų irgi tapo akušere ginekologe) į mokslus. Dėdė Kajetonas buvo puikus ir rūpestingas mecenatas.
1941 metais mūsų šeimą užgulė juoda lemtis: mes visi buvome ištremti iš Lietuvos. Man tuomet buvo penkeri, vyresnei sesei – 7, o jauniausiajai – tik dveji metukai. Buvo baisu, o ypač kai Vilniuje vyrus atskyrė nuo šeimų. Mama su vaikais atsidūrė Komijos autonominėje respublikoje, o liaudies priešu pripažintas tėtis nuteistas 10 metų kalėti Krasnojarsko krašto gulaguose. Tik praėjus daugeliui metų, perskaitęs potvarkį, sužinojau, kad mūsų šeima buvo ištremta dėl to, kad kurį laiką tėtis Kretingoje dirbo kalėjimo gydytoju. Iš Komijos grįžome 1947 m., man tada buvo 11 metų. Apsigyvenome Laukuvoje. Nelegaliai, be paso, į Lietuvą parvykusi mama mus, savo vaikus, išdalijo giminėms (kurie nebijojo priglausti). Mane priėmė jau minėtasis dėdė vaistininkas. Po jo mirties 1953 m. mano globos rūpesčius perėmė tėtės sesuo J. Stroputė. Aš augau jaukioje vaistinės aplinkoje. Padėdavau savo globėjui gaminti kai kuriuos tepalus, stebėdavau, kaip jis gamina vaistus, ir natūraliai medicinos pasaulis man tapo labai artimas. Be to, išliko labai stiprus ryšys su tėvu – kol jis kalėjo, mes susirašinėjome. 1957 metais iš kalėjimo grįžusį tėtį pamačiau po 16 metų. Gyvendamas Laukuvoje dėdės namo palėpėje radau daugybę medicinos vadovėlių, atlasų, juos skaičiau, varčiau – ir tik vėliau supratau, kad deramai neįvertinau to palikimo, kurį gavau. Manau, kad visos šios aplinkybės ir lėmė mano pasirinkimą stoti į Kauno medicinos institutą.
Nepaisant vaikystėje, paauglystėje patirtų sunkumų, vėliau Jums puikiai sekėsi. Ar pavyko įgyvendinti savo svajones?
Institutą baigiau su pagyrimu – man nebuvo sunku gauti gerą pažymį, intensyviai sportavau, tiktai likimas vis „pakišdavo koją“ – „politinis tvaikas“ mane persekiojo ilgai. Baigęs studijas galėjau rinktis kur ir ką dirbti. Visada svajojau būti chirurgu. Dar studijų metais vyresniuose kursuose savanoriškai atvykdavau budėti į klinikas, kad galėčiau dalyvauti operacijose. Tačiau aplinkybės lėmė kitaip. Skirstymo komisijoje man buvo pasakyta, kad chirurgų vietų Kaune nėra, nors keletas po manęs ėjusių bendrakursių gavo chirurgų vietas Kaune. Su žmona Kristina, kuri tada buvo studentė, susituokėme 5 kurse. Norėjau stabilumo, norėjau likti Kaune. Pagalvojau: kol žmona baigs institutą, padirbėsiu. Pradėjau dirti anatomu, o nelegaliai – greitosios pagalbos gydytoju (oficialiam darbui reikėdavo gauti leidimą). Tokia buvo tvarka: jeigu jau paskyrė į teorijos katedrą, kad ryšis su ja būtų stipresnis, administracija neišduodavo leidimų dirbti. Tuo pat laiku pradėjau smarkiai pasinėriau į mokslą. Pasirinktą darbą apie smegenų arterijų inervaciją kartu su kolega A. K. Tamašausku po 3 metų baigiau, apsigyniau. Mes pasirinkome tokią temą, kad reikėtų atlikti daug eksperimentinio darbo. Taigi, daug šunų išoperavome, atlikome nemažai neurochirurginių operacijų. Baigus šį etapą padidėjo atlyginimas, aš ėmiau blaškytis. Mane traukė neurochirurgija, prof. L. Klumbys siūlė pereiti į jo vadovaujamą kliniką, bet, deja, praėjus porai metų, tapau prodekanu. Ir viskas. Buvau tiesiog „įsiurbtas“ į teorinę, o ne į klinikinę veiklą.
Ir šiandien tikrai nesigailiu. Žmogaus amžius trumpas, o aš noriu dirbti. Chirurgai paprastai ilgai negyvena – juos pakerta stresinės ligos: smegenų ar širdies infarktai. Praktiškai kiekviena operacija sukelia didesnį ar mažesnį stresą. Iki 50 metų dar galima dirbti, o paskui jau nelabai.
Toks ir yra mano kelias. Save esu pavadinęs – „atiduotas anatomijai“. Iš tiesų mano darbinė veikla, pradėta Anatomijos katedroje, tęsėsi 50 metų. Peržengiau visus akademinės karjeros laiptelius: pradėjęs dirbti asistentu, labai greitai, po 3 metų, apsigyniau disertaciją, tapau vyr. dėstytoju, paskui docentu, profesoriumi. Dirbau prodekanu, dekanu. Susideginus R. Kalantai, visi, kurie turėjome „dėmių“ praeityje, pajutome nepalankų požiūrį. Tai įvertinęs bei supratęs, kad darbas dekanate man darosi nepriimtinas, pasitraukiau iš pareigų. Kadangi akademikas bei rektorius Z. Januškevičius buvo suteikęs didžiulę investiciją Anatomijos laboratorijai, labai rimtai atsidaviau mokslui. Ir dirbu taip nuo 1976 metų, nuo ryto iki vakaro.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 2, 2013