„Blogas“ šlapimo tyrimas – kaip interpretuoti
Saulius Gražulis
LSMU MA Nefrologijos klinika
Šlapimo tyrimai yra greitas, paprastas ir saugus būdas įvertinti inkstų ir šlapimo takų būklę, įtarti ligas. Jie neskausmingi, neinvaziniai. Straipsnyje aptariama, kaip vertinti šlapimo tyrimų rezultatus ir interpretuoti pakitimus. Net ir paprasto bendrojo šlapimo tyrimo rezultatas – tai ne vienas rodiklis, o visas sąrašas jų. Interpretuojant tokį sudėtinį tyrimą, atsižvelgiama ne vien į paskirus nuokrypius, bet ir rodiklių derinį. Neretai tenka išgirsti apibendrinimą: „blogas“ ar „geras“ tyrimo rezultatas.
Šlapimą galima tirti vertinant bendrąsias savybes, naudojant testo juosteles „prie ligonio lovos“. Dažniausiai naudojamas automatinis šlapimo analizatorius – pigus, greitas būdas pateikti daug rodiklių vienu metu, pusiau kiekybinis. Šlapimo tėkmės citometras, arba šlapimo mikroskopinių elementų analizatorius, – kiekybinis kūnelių, įskaitant cilindrus, tyrimas (suirusių ląstelių nenustato), tiriamas necentrifuguotas šlapimas, rezultatų ataskaita panaši į bendrojo kraujo tyrimo analizatoriaus ataskaitą. Mikroskopija – tai galutinis įvertinimas, kiekybinis, orientacinis. Mikroskopuojant galimos didelės kiekybinių rodiklių paklaidos, tačiau kokybiniai rodikliai patikimesni. Dažniausiai tiriamas necentrifuguotas šlapimas. Tik mikroskopuojant kartais šlapimas centrifuguojamas ir vertinami rezultatai regėjimo lauke. Gali būti naudojami specialūs tyrimai ir reagentai.
Bendros šlapimo savybės
Spalva. Norma – įvairūs geltonos spalvos atspalviai, intensyvumas tiesiogiai priklauso nuo koncentracijos. Intensyvumo pokyčiai: nuolat blyškus ar bespalvis (cukrinis ar necukrinis diabetas, lėtinis inkstų nepakankamumas), intensyvesnės spalvos (karščiuojant, hipertireozė, navikai).
Kokybiniai spalvos pokyčiai priklauso nuo įvairių veiksnių: maiste esančių spalvinių medžiagų, vaistų, patologinių pigmentų, ne visi sąlygoti patologijos. Pavyzdžiui, žalsva, salotinė, šlapimas putojantis (bilirubinas ir jo derivatai), rausva (metildopa, senos lapų laisvinamieji (šarminėje terpėje), doksirubicinas, ibubrofenas, burokėlių pigmentas), violetinė (rifampicinas), ruda (imipenemas, senos lapų laisvinamieji (rūgščioje terpėje)). Pagal nuosėdų spalvą taip pat galima įtarti patologiją: geltonas smėlis (šlapimo rūgšties druskos), raudonai rudos „plytos“ spalvos (uratai), aiškūs pūliai, kraujas ar gleivės.
Skaidrumas. Norma – skaidrus, pastovėjęs ilgiau – savaime drumstėja dėl druskų kristalizacijos. Nuolatinis drumstumas būdingesnis infekcijai. Jei šlapimas pastebimai putotas – įtarti proteinuriją.
Kvapas. Norma – silpnas specifinis kvapas. Specifinį, neįprastą kvapą gali įgyti nuo maistinių medžiagų, šarminio rūgimo (ryškus amoniako kvapas), pūlių, puvimo kvapas (yrantis navikas ar šlapimo pūslės divertikuliozė).
Šlapimo reakcija (pH). Norma – platus intervalas, dažniausiai pH 4,8–7,4. Įtakos turi daug veiksnių. Tačiau tikras rūgštingumas patikimas tik sterilaus, mažiau nei 2 val. laikyto šlapimo tyrimo.
Šlapimo šarminė reakcija (pH > 7) – augalinis maistas, vaistai (bikarbonatai, citratai, diuretikai), alkalozė, infekcija (bakterijos skaido amoniaką, taip pat ir ilgiau laikant šlapimą nesterilioje taroje), intersticiumo ligos, inkstų kanalėlių alkalozė (pirminė ar antrinė). Šarminė reakcija skatina oksalatų ir fosfatų precipitaciją.
Rūgšti reakcija (pH < 5) – mėsiška mityba, vaistai (pvz., askorbo rūgštis), visos acidozės rūšys, podagra, didelė kalio stoka. Kai pH nuolat mažesnis nei 5–5,3, įtarti kanaliukų acidozę. Rūgšti reakcija skatina uratų precipitaciją.
Santykinis (specifinis) tankis (SG). Tiriama automatiniu juosteliniu analizatoriumi, urometru. Osmoliališkumas yra kitas rodiklis nei santykinis tankis (pvz., gliukozė, radiokontrastinės medžiagos didina osmoliališkumą ir nedaug santykinį tankį), tačiau klinikinė reikšmė ta pati. Šis rodiklis nustatomas specialiu analizatoriumi (norma – 50–1400 mmol/H2O).
Norma – 1,010–1,025 g/cm3. Informatyviausia maksimali reikšmė, kuri rodo koncentravimo gebą. Praktikoje tai rytinio (labiausiai koncentruoto) šlapimo tyrimas. Padidėti santykinis tankis gali dėl cukrinio diabeto, dehidratacijos. Tačiau kliniškai reikšmingesnis mažas santykinis tankis – seniems asmenims; vartojantiems daug skysčių, mažai baltymų ir nevartojantiems druskos, diuretikai, hipofizio nepakankamumas, inkstų kanalėlių disfunkcija (Fankoni sindromas, inkstinis necukrinis diabetas, intersticinis nefritas), policistozė, lėtinis inkstų nepakankamumas.
Apytikriai galima sakyti, kad yra atvirkštinė priklausomybė tarp santykinio tankio ir spalvos intensyvumo (išskyrus cukrinio diabeto atvejus).