Lietuvos skausmo draugijai – 15!
Pirmasis steigiamasis Lietuvos skausmo draugijos suvažiavimas „Skausmas-98“ vyko Kaune, Vytauto Didžiojo universitete 1998 m. kovo mėn. 26–-27 d. Į prieš Tarptautinę teatro dieną prasidėjusį suvažiavimą susirinko per 500 dalyvių, pranešimus skaitė kviestiniai lektoriai iš Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Austrijos, Urugvajaus(!), taip pat šviesios atminties dr. Janė Baublienė, doc. I. A. Marchertienė, doc. V. Pauza… Draugijos steigėjų susirinkime, kuriame dalyvavo 71 signataras, buvo priimti draugijos įstatai, draugijos prezidentu išrinktas A. Ščiupokas. Suvažiavimas priėmė deklaraciją, kuria pranešta apie naujos tarpspecialybinės organizacijos, telkiančios pajėgas skausmo medicinos pripažinimui Lietuvoje, įsteigimą…
Prabėgo penkiolika metų. Kokiomis nuotaikomis gyvena draugija ir nepakeičiamas jos prezidentas, kalbiname docentą Arūną Ščiupoką.
Nuotaikos neblogos… Štai pagaliau ir pavasaris atėjo, draugija rengia jau tryliktąjį suvažiavimą… Nors skaičius ir velniškas, bet, tikiuosi, vyks suvažiavimai ir toliau. O jei rimčiau – tai draugija vis dar siekia to pagrindinio uždavinio, kuris buvo užsibrėžtas pirmajame suvažiavime – skausmo medicinos pripažinimo. Vadinasi, nestovime vietoje, judame pirmyn.
Ir vis dėlto, jei pagrindinis uždavinys dar neįgyvendintas per penkiolika metų, ar tai nereiškia, kad draugijos kelias nebuvo ir nėra rožėmis klotas, kad šiame kelyje tenka sutikti ne vieną ruožą kliūčių?
Išeitų, kad taip. Prieš penkiolika metų buvome jauni ir žvalūs, pilni jėgų, atrodė, kad viską greitai pasieksime. Pirmojo suvažiavimo deklaracijoje paskelbėme, kad sieksime tarpspecialybinio bendradarbiavimo, nes skausmo problema vienija visus. Nudžiugome, kad ir Sveikatos apsaugos ministerija tuomet greit atsiliepė, buvo sukurta darbo grupė, ruošianti skausmo ir paliatyviosios medicinos pagalbos (tuomet dirbome išvien) paslaugų įgyvendinimą Lietuvoje. Per keletą metų grupėje, kur draugija vaidino svarbų vaidmenį, radosi dokumentas, ministro pasirašytas dekretas apie invazinių paslaugų teikimą dienos stacionaruose, kuris atvėrė kelią steigtis skausmo klinikoms. Netrukus dienos šviesą išvydo ir kitas ministro įsakymas, pripažinęs ūminį stiprų ir nepakeliamą skausmą būtinosios pagalbos dalimi. Bet po to – štilis…
Štilis draugijos veikloje? O gal nesutarimai su sveikatos politikais? Ar kitos priežastys lėmė, kad gražiai prasidėjęs bendradarbiavimas nerado tęsinio?
Draugijos veikla tikrai niekad nebuvo nutrūkusi. Be bendravimo su sveikatos politikais, mūsų kitas svarbiausias uždavinys yra medikų ir visos visuomenės švietimas skausmo medicinos pažinimo klausimais. Mokomosios konferencijos-seminarai visuomet vyko ir vyksta keliskart per metus, o ir suvažiavimas – beveik kasmet, išimtys buvo tik 1999-ieji, 2002-ieji ir 2005-ieji metai. Draugija nuo 2002 metų leidžia savo žurnalą, kuriame gausu edukologinės medžiagos, pasitaiko ir neblogų mokslinių straipsnių. Parengėme ir išleidome trejas skausmo gydymo metodines rekomendacijas. Tarptautinėje plotmėje draugija irgi turi neblogą palaikymą. Didžiausiu jos pripažinimu laikau 2003 metais Lietuvoje surengtą išvažiuojamąjį Tarptautinės skausmo tyrimų asociacijos mokslinio komiteto posėdį. Tai buvo beveik savaitę trukusi dviejų dešimčių žymiausių pasaulio ir Europos skausmo specialistų su Tarptautinės skausmo tyrimų asociacijos prezidentu priešakyje viešnagė, kurios niekad nepamiršiu.
Plačiau apie tai skaitykite „Skausmo medicina“ 2013 Nr. 1