Taikus ginčų sprendimo būdas sveikatos priežiūros srityje – mediacija
Rasa Kilaitė
Mykolo Romerio universiteto Mediacijos katedra
Mediacija (dar vadinama tarpininkavimu) – tarptautinis lietuvių kalboje vartojamas terminas, kilęs iš lotynų kalbos (mediatio – tarpininkavimas; medius – vidurinis tarp dviejų požiūrių arba šalių, besirenkantis vidurio kelią, besilaikantis neutraliai, nešališkai; mediare – būti viduryje).
Terminai „mediacija“ ir „tarpininkavimas“ yra žinomi nuo tų laikų, kai žmonės pradėjo spręsti tarpusavio konfliktus nenaudodami jėgos ir ieškoti kompromiso padedant trečiajam asmeniui. Daugelyje kultūrų ir visuomenių nuo pat seniausių laikų (net anksčiau už teismo proceso atsiradimą) buvo taikomas šis taikomojo pobūdžio ginčo sprendimo būdas, numatantis trečiojo nepriklausomo asmens pagalbą sprendžiant ginčus. Teigiama, kad tradicinės mediacijos ištakos slypi konfucianizmo filosofijoje, kurios viena iš pagrindinių vertybių – harmoninga, nekonfliktuojanti visuomenė – lemia ir ginčų sprendimą mediacijos būdu, nevartojant kategorijų „teisus neteisus“, pabrėžiant harmonijos ir tarpusavio santykių išlaikymą bei socialinės tvarkos atkūrimą.Mediacija – tai kūrybinė ir taiki ginčų sprendimo technika, kai į juos įsitraukusios šalys, aktyviai dalyvaudamos ir padedamos mediatoriaus (tarpininko), atsisako emocinių atakų ir ieško visoms ginčo šalims priimtino, pritaikyto konkrečiam atvejui sprendimo, kurį įsipareigoja vykdyti. Mediatoriaus nešališkumas ir emocinis intelektas padeda suvaldyti šalių žodinę agresiją ir identifikuoti ginčo esmę bei išryškinti nesutarimų problemas. Nesusijęs, nesusikoncentravęs į ginčo subjektą asmuo aiškiau mato bendrą foną ir horizontą. Mediatorius gali atkurti nutrūkusį dialogą tarp šalių ir būti informacijos, interesų ir pageidavimų teikėju.
Mediacijos proceso nauda yra gerai žinoma teisės pasaulyje: greitas, nebrangus procesas; ginčo rezultatas ir sprendimo priėmimas priklauso tik nuo pačių ginčo šalių; priimami susitarimai, kurie gali apimti daugiau niuansų nei teismo sprendimai; procese vykstančios diskusijos yra konfidencialios, atviresnės ir mažiau strateginio bendravimo ir oficialumo. Visa tai su trečiosios neutralios ir nešališkos šalies pagalba įgalina kilusius nesutarimus spręsti kūrybiškai ir lanksčiai. Vienur galima surasti, kad mediacijos procesas apibūdinamas kaip derybos, kuriomis išsprendžiamas ginčas. Tačiau su šia nuomone negalima visiškai sutikti, nes tipiškose derybose kiekviena ginčo šalis pradeda nuo ekstramalios padėties ir tik palengva daro abipuses nuolaidas. Dažniausiai šalys tęsia šį „derybų šokį“, teikdamos kontrapasiūlymus, kol jie tampa labiausiai artimi jų siūlomam kompromisui. Derybų procese į ginčą žiūrima kaip į varžybas, per tai kas gauna didžiausią išteklių dalį (įprastai tai būna pinigai). Tai nedera su mediacijos proceso tikslais, strategijomis, kurios siekia įgalinti šalis pačioms ieškoti ginčo sprendimų, kurie dažniausiai apima ne tik piniginę naudą.
Plačiau apie tai skaitykite „Otorinolaringologijos aktualijos“ 2013 Nr. 1