Lietuvoje žaizdos gyja šiek tiek lėčiau nei kitose šalyse
Kartais net ir menkiausia žaizda gali sukelti labai skaudžias pasekmes. Pavojingiausios yra plačios ir gilios žaizdos. Jos gali supūliuoti, labai ilgai gyti, skaudėti. Žaizdas netinkamai gydant lieka randų, o kartais, prisidėjus infekcijai, gali kilti labai rimtų komplikacijų. Apie šiuolaikinę žaizdų sampratą ir jų gydymo aktualijas kalbamės su LSMU MA Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinikos vadovu profesoriumi Ryčiu Rimdeika.
Kas Jums, kaip patyrusiam žaizdų gydymo specialistui, pastaruoju metu kelia didžiausią rūpestį?
Didžiausią nerimą mums kelia ne ūminės trauminės žaizdos, kurios atsiranda susižalojus ar dėl kitų priežasčių. Mums labiausiai neramu dėl žaizdų, kurios negyja ilgą laiką. Tai opos, pragulos ir kitos lėtinės žaizdos, kurios būdingos tam tikroms ligoms. Pavyzdžiui, esant parezėms arba bendram organizmo nusilpimui, neretai jos komplikuojasi pragulomis, o įvairios kraujagyslių (tiek arterijų, tiek venų) ligos, cukrinis diabetas komplikuojasi ilgai negyjančiomis trofinėmis opomis. Labiausiai neramu dėl to, kad tokios žaizdos Lietuvoje gyja šiek tiek lėčiau nei kitose šalyse. Tai lemia keletas priežasčių.
Visų pirma, priemonių, kurios būtų kompensuojamos, pasiūla Lietuvoje yra gerokai mažesnė. Be to, kompensuojamos tik pigiausios žaizdų priežiūros ir gydymo priemonės. Pastaruoju metu žaizdos gydomos neefektyviai, gydymas užsitęsia, trunka metus, dvejus ar ilgiau, o naudojant brangesnes priemones galima pasiekti daug geresnių rezultatų. Dėl blogo aprūpinimo reikalingais produktais, dėl neracionaliai naudojamų resursų tiek valstybė, tiek pacientai patiria didelių išlaidų.
Vienas dalykas – tvarsliava, įvairūs medicinos produktai, aparatai, jų priedai, čiužiniai, apsaugantys nuo pragulų – turėtų būti kompensuojami pacientams, turintiems lėtinių ilgai negyjančių žaizdų.
Antra – aiškiai matome, kad Lietuvoje, skiriant nepakankamą arba labai mažą finansavimą ligonių gydymui, labai dažnai ignoruojamas paciento mitybos būklės klausimas. Ilgai sergantys žmonės praranda labai daug įvairių gijimui būtinų medžiagų: aminorūgščių, vitaminų, skysčių. Kai ligonio mityba nevisavertė, nepavyksta pagerinti bendrosios paciento būklės – lėčiau ir neefektyviai gyja žaizdos. Būtent tai mums šiandien kelia didžiausią nerimą.
Žaizdų gydymo asociacija kasmet organizuoja konferencijas aktualiais klausimais. Šiemet Panevėžio ligoninėje vykusi konferencija buvo skirta klinikinei mitybai ir žaizdų gijimui. Klinikinė mityba – tai visavertė mityba, aprūpinta pakankamu baltymų, mineralų, vitaminų ir kitokių maisto papildų, imunitetą stiprinančių aminorūgščių kiekiu. Tokia mityba lemia efektyvų žaizdų gijimą.
Kokių specialistų kompetencijai galima priskirti žaizdų gydymą? Kada pacientą būtina siųsti pas specialistą?
Mes norėtume įdiegti paciento mitybos būklės įvertinimo sistemą. Tai reiškia, jog pasinaudotume kokia nors paprasta schema, greičiausiai – anketa, kurią galėtų užpildyti tiek šeimos gydytojas, tiek slaugytojas. Pagal apklausos duomenis, t. y. įvertinus ligos sunkumą, tyrimų rezultatus, suvalgomo maisto kiekį ir kokybę, būtų galima spręsti, ar paciento būklė yra gera, ar jis priskirtinas didesnės rizikos pacientų kategorijai ir jam reikėtų skirti maisto papildų.
Bet kuris specialistas, pas kurį patenka pacientas, turėtų rūpintis žaizdų gydymu. Tai ir šeimos gydytojas, kraujagyslių ar odos ligų specialistas, traumatologas ar reanimatologas. Yra pacientų, kurie intensyviai gydomi po savaitę, dvi, tris, jie, kaip ir patyrusieji itin sunkias traumas, sunaudoja labai daug energinių ir statybinių maisto medžiagų. Tas poreikis tikrai daug didesnis nei kitų ligonių. Taigi, bet kurios specialybės ir bet kurios grandies medikas turėtų pasidomėti paciento mitybos būkle ir, esant reikalui, pasistengtų ją kompensuoti.
Kokios žaizdų infekcijos ir jų sukėlėjai pasitaiko dažniausiai?
Dažniausi infekcijos sukėlėjai yra ant mūsų odos gyvenantys mikrobai. Visų pirma, tai auksinis stafilokokas (Staphylococcus aureus), kuris labai dažnai būna jautrus daugeliui antibiotikų. Taip pat streptokokas, gyvenantis ant odos, nosiaryklės ir žarnyno mikrobai (Eserihija koli, Psiaudomona, Acinetobacter). Jais nebūtinai užsiteršiama iš išorės, šie patogenai gali gyventi žmogaus organizme arba šalia jo. Paprastai mūsų organizmas geba nuo jų apsiginti, bet kai žmogaus sveikatos būklė pablogėja, kai susilpnėja imunitetas, jis gali daug lengviau užsikrėsti infekcija. Infekcijų pradžia nebūna sunki. Jei organizmas geba gintis, problemų galima išvengti, bet jeigu organizmas nusilpęs, o mikrobas patogeniškas – infekcija smarkiai progresuoja ir kyla rimtų problemų.
Kokias pacientų rizikos grupes galėtumėte išskirti? Kokie pagrindiniai diagnostikos kriterijai?
Pirmiausia tenka pabrėžėti, kad mūsų visuomenė sparčiai sensta. Vyresnio amžiaus pacientų daugėja. Tokius pacientus, kaip įprasta, galima priskirti didesnės rizikos grupei. Jai taip pat priklausytų žmonės, sergantys gretutinėmis ligomis: cukriniu diabetu, nervų, kraujospūdžio ligomis, vartojantys įvairius vaistus, ypač tuos, kurie susilpnina imunitetą. Labai daug žmonių serga sąnarių ligomis ir, kai įprastiniai vaistai nepadeda, jiems skiriama hormonų (prednizolono, deksametazono ir t. t.), kurie truputį silpnina imunitetą. Na, o susilpnėjus imunitetui infekcijų tikimybė padidėja.
Žaizdų diagnostika – tai infekcinės žaizdos, kai gresia komplikacijos, vertinimas. Tačiau žaizdos negijimą ne visada lemia infekcija. Žaizda gali negyti ir dėl nepakankamos mitybos ar sudėtingos organizmo būklės, kai energijos sunaudojama daugiau, nei gauna organizmas.
Išsivysčius infekcijai, diagnostika labai paprasta. Kai žaizda negyja du tris mėnesius ir kai ūminė žaizda tampa lėtine, turėtume įtarti, kad kažkas negerai. Galima spėlioti – ar ji blogai tvarstoma, ar paciento mityba nepakankama, o gal pacientas turi kokią nors užsislėpusią bakteriją, kuri neleidžia užgyti žaizdai, arba žaizda negyja dėl kitų priežasčių.
Na, o infekcinės žaizdos kriterijai yra labai paprasti – jei žaizdoje atsiranda paraudimas, patinimas, skausmas, prasideda karščiavimas, aišku, kad žaizdoje – infekcija. Bet problemų gali kilti net ir nesant infekcijos.
Kokios žaizdos yra problemiškiausios ir kokie jų gydymo ypatumai?
Daugiausia problemų kelia ir sunkiausiai gydomos yra didelio ploto ir gilios žaizdos: pragulos, trofinės bei diabetinės opos ir nudegimai. Labai dažnai, nustačius infekcinės žaizdos priežastį ir ją pašalinus, žaizda vis tiek negyja. Tai reiškia, kad organizmui trūksta „statybinių medžiagų“. Šią problemą gali išspręsti tinkama klinikinė mityba.
Jei nustatoma žaizdos infekcija, ji turėtų būti gydoma tais antibiotikais, kurie veikia mikrobą – žaizdos infekcijos sukėlėją. Žaizdos infekcijos sukėlėjas ir jo jautrumas turi būti nustatytas mikrobiologinėje laboratorijoje. Pagrindinis žaizdos gydymo principas – žaizda gydoma po tvarsčiu. Tvarstis priklauso nuo žaizdos kilmės, dydžio ir pan. Antras dalykas – netinka naudoti antibiotikų tepalų ir įvairių antibiotikų pavilgų, nes jie kenkia: yra toksiški ir žaizdoms, ir atsikuriančioms ląstelėms.
Kalbėjosi Ramutė Pečeliūnienė